1¶ Kalbu tiesą Kristuje, nemeluoju, mano sąžinė kartu su manimi liudydama Šventąja Dvasia,
2kad mano širdis labai liūdi ir nuolat širdį man skauda.
3Nes galėčiau linkėti sau būti prakeiktam, atskirtam nuo Kristaus dėl savo brolių, savo bendrataučių kūno atžvilgiu,
4kurie yra izraelitai, kuriems [priklauso] įsūnystė, ir šlovė, ir sandoros, ir įstatymo suteikimas, ir tarnavimas [Dievui], ir pažadai;
5kuriems [priklauso] tėvai, ir iš kurių kūno atžvilgiu [yra kilęs] Kristus, kuris yra aukščiau visų, palaimintasis Dievas per amžius. Amen.
6Bet, nėra taip, tarsi Dievo žodis būtų niekais nuėjęs. Nes ne visi, kurie [yra kilę] iš Izraelio, [yra] tikras Izraelis.
7Ir jie ne visi [yra] vaikai vien dėl to, kad jie Abraomo palikuonys. Priešingai, TAVO PALIKUONYS BUS PAVADINTI IZAOKE.
8Tai yra, kūno vaikai – ne šitie yra Dievo vaikai; priešingai, pažado vaikai laikomi palikuonimis.
9Nes šis [yra] pažado žodis: ŠITUO LAIKU AŠ ATEISIU, IR SARA TURĖS SŪNŲ.
10Ir ne tik [tai], bet ir kai Rebeka tapo nėščia per vieną, [per] mūsų tėvą Izaoką,
11([vaikams] gi dar negimus, nė ką nors gera ar bloga padarius), kad išsilaikytų išrinkimą atitinkantis Dievo tikslas, kuris remiasi ne darbais, bet tuo, kuris pašaukia,
12jai buvo pasakyta: „VYRESNYSIS TARNAUS JAUNESNIAJAM,
13kaip yra parašyta: JOKŪBĄ MYLĖJAU, BET EZAVO NEKENČIAU.
14Tai ką gi pasakysime? Nejaugi Dievas yra neteisingas?! Anaiptol! Ne!
15Nes jis sako Mozei: AŠ PASIGAILĖSIU TO, KO TIK NORĖSIU PASIGAILĖTI, IR BŪSIU GAILESTINGAS TAM, KURIAM TIK NORĖSIU BŪTI GAILESTINGAS.
16Išvada tokia: [lemia] nei [žmogus], kuris trokšta, nei [žmogus], kuris deda visas jėgas, bet Dievas, kuris pasigaili.
17Nes šventraštis sako faraonui: KAIP TIK ŠIAM PAČIAM [TIKSLUI] AŠ IŠKĖLIAU TAVE, KAD TAVYJE PARODYČIAU SAVO JĖGĄ IR KAD MANO VARDAS BŪTŲ SKELBIAMAS PO VISĄ ŽEMĘ.
18Išvada tokia: jis pasigaili to, kurio nori, ir užkietina tą, kurį nori.
19Tad man pasakysi: „Kodėl jis dar priekaištauja? Nes kas gi yra atsilaikęs prieš jo valią?
20Taigi, tikrai, o žmogau, kas gi tu esi, kad atsakai priešingai Dievui? Argi lipdinys pasakys tam, kuris jį sulipdė: „Kodėl mane tokį padarei?
21Arba ar puodžius neturi valdymo galios moliui, kad iš to paties minkalo padarytų vieną indą garbingam [naudojimui], o kitą negarbingam?!
22O [kas] jeigu Dievas, norėdamas parodyti rūstybę ir padaryti žinomą savo galią, didžia kantrybe pakentė pražūčiai priruoštus rūstybės indus,
23ir kad padarytų žinomus savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos jis iš anksto paruošė šlovei, –
24kuriuos jis ir pašaukė – mus, ne tik iš žydų, bet ir iš kitataučių?
25Kaip jis sako ir Ozėjuje: „ Ne savo žmonių grupę pavadinsiu savąja žmonių grupe ir tą, kuri nemylima – mylima.
26Ir bus taip, kad toje vietoje, kur buvo jiems pasakyta: „Jūs ne mano žmonių grupė, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais.“
27Ir Izaijas šaukia apie Izraelį: „NORS IZRAELIO VAIKŲ SKAIČIUS BŪTŲ KAIP JŪROS SMĖLIO, [TIK] LIKUTIS BUS IŠGELBĖTAS,
28NES JIS TEISINGAI UŽBAIGIA BEI PAGREITINA REIKALĄ, KADANGI PAGREITINTĄ REIKALĄ VIEŠPATS ĮVYKDYS ŽEMĖJE.
29Ir kaip iš anksto sakė Ezaijas: „JEI KAREIVIJŲ VIEŠPATS NEBŪTŲ MUMS PALIKĘS palikuonių, MES BŪTUME TAPĘ KAIP SODOMA IR BŪTUME PRILYGĘ GOMORAI.
30Tai ką pasakysime? Štai ką: kitataučiai, kurie nesivijo teisumo, įgijo teisumą – būtent teisumą, [įgyjamą] tikėjimu.
31Bet Izraelis, kuris vijosi įstatymo dėl teisumo, nepasiekė įstatymo dėl teisumo.
32Kodėl? Todėl, kad [vijosi] ne tikėjimu, bet tarytum įstatymo darbais. Nes jie užkliuvo už to suklupimo akmens,
33kaip yra parašyta: „ŠTAI AŠ DEDU SIONE SUKLUPIMO AKMENĮ IR PARPUOLIMO UOLĄ, BET KAS TIK JUO PASITIKI, NEBUS SUGĖDINTAS.