1¶ Arba ar jūs nežinote, broliai – nes kalbu žinantiems įstatymą, – kad įstatymas viešpatauja žmogui tol, kol jis gyvena?
2Nes ištekėjusi moteris yra įstatymu susaistyta su vyru tol, kol jis gyvena; bet jei vyras numirtų, ji yra atleista nuo [savo] vyro įstatymo.
3Išvada tokia: jeigu ji susituoktų su kitu vyru, kol dar gyvena [jos] vyras, ji bus vadinama svetimautoja; bet jeigu [jos] vyras mirtų, ji yra laisva nuo to įstatymo taip, kad ji nėra svetimautoja, nors ji ir susituokusi su kitu vyru.
4Taigi, mano broliai, ir jūs buvote padaryti mirusiais įstatymui – per Kristaus kūną, – kad susituoktumėte su kitu, [su] tuo, kuris buvo prikeltas iš numirusių, kad neštume vaisių Dievui.
5Nes kol buvome kūniškoje padėtyje, nuodėmių potraukiai, kurie [pažadinti] per įstatymą, veikė mūsų nariuose, kad neštų vaisių mirčiai.
6Bet dabar esame atleisti nuo mirusiojo įstatymo, kuriame buvome laikomi, kad mes tarnautume nauju – Dvasios – būdu, o ne senu – rašytinio teksto – būdu.
7Taigi, ką sakysime? Ar įstatymas yra nuodėmė? Anaiptol! Ne! Priešingai, aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei ne per įstatymą; nes ir pageidimo nebūčiau suvokęs, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „ Negeisk!“
8Bet nuodėmė, pasinaudodama proga per įsakymą, veikė manyje visokeriopą pageidimą, nes be įstatymo nuodėmė [buvo] mirusi.
9O aš kadaise buvau gyvas be įstatymo, bet įsakymui atėjus, nuodėmė atgijo, ir aš numiriau,
10ir man paaiškėjo, [kad] tas pats įsakymas, kuris [buvo laikomas vedančiu] į gyvenimą, [veda] į mirtį.
11Nes nuodėmė, pasinaudojusi proga per įsakymą, mane apgavo ir per jį [mane] nužudė.
12Taigi įstatymas iš tiesų [yra] šventas, ir įsakymas – šventas ir teisingas ir geras.
13Vadinasi, geras dalykas pasidarė man mirtimi?! Anaiptol! Ne! Priešingai, nuodėmė, kad ji pasirodytų [esanti] nuodėmė, per gerą dalyką sukėlė man mirtį, kad nuodėmė per įstatymą pasidarytų [matoma kaip] apsčiai nuodėminga.
14Nes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, bet aš esu kūniškas – mane pardavė nuodėmės valdžion.
15Nes nesuprantu, ką darau, nes ko aš noriu, to nedarau, bet ko nekenčiu, tai darau.
16Bet jei darau tai, ko nenoriu, aš pritariu Įstatymui, kad jis geras.
17Taigi dabar jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
18Nes žinau, kad manyje (tai yra mano kūniškajame aš) negyvena nieko gero; nes norėti yra man po ranka, bet nerandu [kaip] gera daryti.
19Nes nedarau gera, ko noriu, bet bloga, ko nenoriu, tą darau.
20Bet jei darau tai, ko nenoriu, tai nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
21Taigi randu [tokį] įstatymą, kad, kai noriu daryti gera, bloga yra man po ranka.
22Juk pagal vidinį žmogų Dievo įstatymu gėriuosi,
23bet savo nariuose įžiūriu kitokį įstatymą, kariaujantį prieš mano proto įstatymą ir paimantį mane į nelaisvę nuodėmės įstatymui, kuris yra mano nariuose.
24Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šitos mirties kūno?
25(Dėkoju Dievui [už išgelbėjimą] per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį!) Išvada tokia: aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, bet kūniškuoju aš – nuodėmės įstatymui.