1¶ Taigi, ką sakysime, kad mūsų tėvas Abraomas įgijo pagal kūną?!
2Nes jeigu Abraomas buvo išteisintas darbais, jis turi kuo pasigirti – tik ne prieš Dievą.
3Nes ką gi sako šventraštis? Abraomas pasitikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta kaip teisumas.
4O tam, kuris dirba, atlygis įskaitomas remiantis ne malone, bet remiantis įsiskolinimu.
5Tačiau tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas yra įskaitomas kaip teisumas.
6Lygiai kaip ir Dovydas pareiškia palaiminimą žmogaus, kuriam Dievas įskaito teisumą, [žmogaus] darbams esant nesusijusiems:
7Palaiminti [tie], kurių įstatymo pažeidimai atleisti ir kurių nuodėmės uždengtos.
8Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats niekaip neįskaitys nuodėmės.
9Ar tad šitas palaiminimas [pareiškiamas tik] apipjaustytojo atžvilgiu, ar taip pat neapipjaustytojo atžvilgiu? Nes mes sakome, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas kaip teisumas.
10Tad kokiomis aplinkybėmis jis buvo įskaitytas? Ar jam esant apipjaustytam ar neapipjaustytam? [Jam] nesant apipjaustytam, bet esant neapipjaustytam.
11Ir jis gavo apipjaustymo ženklą, tikėjimo teisumo antspaudą, kurį [tikėjimą jis turėjo] būdamas neapipjaustytas, kad jis būtų tėvas visų, kurie, nors neapipjaustyti, tiki, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,
12ir apipjaustytųjų tėvas – tiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikščioja padoriai pėdomis mūsų tėvo Abraomo tikėjimo, kurį jis turėjo, būdamas [dar] neapipjaustytas.
13Štai kodėl: ne per įstatymą [atiteko] Abraomui arba jo sėklai pažadas, kad jis bus pasaulio paveldėtojas, bet per tikėjimo teisumą.
14Nes jei paveldėtojai tie, kurie [yra] iš įstatymo, tai tikėjimas yra padarytas tuščiu, ir pažadas paverstas niekais,
15kadangi įstatymas sukelia rūstybę, nes kur nėra įstatymo, ten nėra nusižengimo.
16Dėl tos priežasties [paveldėjimas yra] iš tikėjimo, idant atitiktų malonę, kad pažadas būtų garantuotas ištisai sėklai, ne tik tai, kuri iš įstatymo, bet ir tai, kuri iš tikėjimo Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas
17(kaip yra parašyta: Aš padariau tave daugelio tautų tėvu); [jis yra mūsų visų tėvas] akivaizdoje Dievo, kuriuo pasitikėjo, kuris suteikia gyvybę mirusiesiems ir vadina tuos dalykus, kurių nėra, tarsi jie [jau] būtų.
18Priešingai vilčiai jis tikėjo su viltimi tam, kad taptų daugelio tautų tėvu, anot to, kas buvo pasakyta: Tokia bus tavo sėkla.
19Ir tikėjimo atžvilgiu nebūdamas silpnas, jis nekreipė rimto dėmesio į savo jau apmirusį kūną – jam buvo arti šimto metų – ir Saros įsčių numirimą,
20taip pat jis neabejojo Dievo pažadu per netikėjimą, bet per tikėjimą buvo stiprinamas, duodamas Dievui šlovę
21ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog ką jis yra pažadėjęs, jis pajėgia ir įvykdyti.
22Dėl to tai jam ir buvo įskaityta kaip teisumas.
23Tačiau buvo parašyta ne vien jo naudai, kad buvo jam įskaityta,
24bet ir mūsų naudai, kuriems numatyta įskaityti – pasitikintiems tuo, kuris prikėlė iš numirusiųjų Jėzų, mūsų Viešpatį,
25kuris buvo atiduotas dėl mūsų nusižengimų ir buvo prikeltas dėl mūsų išteisinimo.