1¶ Koks tada žydo pranašumas arba kokia apipjaustymo nauda?
2Didžiulė – kiekvienu atžvilgiu! Svarbiausia gi tikrai, kad jiems buvo patikėti Dievo pranašiški pranešimai.
3O tai kas, jeigu kai kurie netikėjo? Ar jų netikėjimas Dievo ištikimybę pavers niekais?
4Anaiptol! Ne! Verčiau, Dievas tesirodo tiesakalbis, bet kiekvienas žmogus – melagis, kaip yra parašyta: Kas būtum išteisintas savo pasakymais ir laimėtum, kai teisiamsi su tavimi.
5Bet jei mūsų neteisumas Dievo teisumą daro ryškų, ką mes sakysime?! Ar Dievas neteisus, kuris išlieja rūstybę?! (Kalbu kaip žmonėms būdinga.)
6Anaiptol! Ne! Kaip tada Dievas teis pasaulį?!
7[Toks būtų] pagrindas: jei per mano melagystę Dievo tiesa plėtojosi jo šlovei, tai kam aš dar teisiamas kaip nusidėjėlis?
8Ir kodėl ne [šitaip] – (kaip esame šmeižiami, ir kaip kai kurie tvirtina mus sakant): „Darykime bloga, kad išeitų gera?“ Tokių nuteisimas yra teisingas.
9Ką gi? Ar mes geresni? Visai ne! Nes mes prieš tai įrodėme, [kad] tiek žydai, tiek graikai – visi yra nuodėmės valdžioje,
10kaip yra parašyta: NĖRA TEISAUS, NĖRA NĖ VIENO.
11NĖRA IŠMANANČIO, NĖRA KAS DIEVO IEŠKO.
12JIE VISI NUSISUKO [NUO KELIO], KARTU PASIDARĖ NENAUDINGI; NĖRA KAS DARO GERA, NĖRA NĖ VIENO.
13JŲ GERKLĖ ATVERSTAS KAPAS, SAVO LIEŽUVIAIS JIE APGAUDINĖJA, GYVAČIŲ NUODAI PO JŲ LŪPOMIS.
14JŲ BURNA PILNA KEIKSMO IR KARTUMO.
15JŲ KOJOS EIKLIOS KRAUJUI IŠLIETI,
16JŲ KELIUOSE SUNAIKINIMAS IR NELAIMĖ,
17IR TAIKOS KELIO JIE NEPAŽINO;
18PRIEŠ JŲ AKIS NĖRA DIEVO BAIMĖS.
19Mes gi žinome, kad ką tik sako įstatymas, jis sako tiems, kurie to įstatymo ribose, kad būtų užčiaupta kiekviena burna, ir visas pasaulis būtų kaltas prieš Dievą.
20Todėl įstatymo darbais jo akyse nebus išteisintas joks kūnas, nes per įstatymą nuodėmė aiškiai suvokiama.
21Bet dabar yra apreikštas Dievo teisumas – (atskiras nuo įstatymo), – apie kurį liudija Įstatymas ir Pranašai, –
22tai – Dievo teisumas, [kuris] per tikėjimą Jėzumi Kristumi [yra] visų labui ir [yra] ant visų, kurie tiki, – (nes nėra jokio skirtumo,
23kadangi visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės) –
24[kurie] išteisinami dovanai jo malone per išpirkimą, kuris [yra] Kristuje Jėzuje,
25kurį Dievas viešai išstatė [esant] rūstybę numaldavusi auka, [veikianti] per tikėjimą jo krauju, kad parodytų savo teisumą anksčiau padarytų nusidėjimų nenubaudimo atžvilgiu, veikiant Dievo pakantumui,
26jog dabartiniu metu parodytų savo teisumą – kad jis būtų teisus ir išteisinantis tą, kuris pasitiki Jėzumi.
27Kur gi tada pasigyrimas? Jis pašalintas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, verčiau tikėjimo įstatymu.
28Todėl mes darome išvadą, kad, įstatymo darbams esant nesusijusiems, žmogus išteisinamas tikėjimu.
29Ar [jis] vien tik žydų Dievas? Bet argi [jis] nėra ir kitataučių? Taip, ir kitataučių,
30kadangi [tėra] vienas Dievas, kuris išteisins apipjaustytąjį tikėjimu ir neapipjaustytąjį per tikėjimą.
31Ar tuomet mes įstatymą paverčiame niekais per tikėjimą? Anaiptol! Ne! Priešingai, mes patvirtiname įstatymą.