1¶ Tad mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, o ne sau įtikti,
2nes kiekvienas iš mūsų privalo įtikti [savo] artimui [jo] labui, statydinimui.
3Priežastis [tokia]: net Kristus ne sau įtiko, bet taip, kaip yra parašyta: Tave paniekinusiųjų paniekinimai krito ant manęs.
4Nes visa, kas anksčiau buvo parašyta, buvo parašyta mums pamokyti, kad ištverme ir šventraščio paguoda turėtume užtikrintos vilties.
5¶ O ištvermės ir paguodžiančio paraginimo Dievas teduoda jums tarpusavyje būti tos pačios minties pagal Kristų Jėzų,
6kad jūs vieningai, vienu balsu, šlovintumėte Dievą, tai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą.
7Todėl priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus mus priėmė, Dievo šlovei.
8¶ Nes pareiškiu: Jėzus Kristus tapo apipjaustytųjų tarnas dėl Dievo tiesos, kad patvirtintų tėvams [duotus] pažadus
9ir kad kitataučiai šlovintų Dievą už [jo] gailestingumą, kaip yra parašyta: Dėl to aš tau prisipažinsiu tarp kitataučių ir tavo vardui giedosiu.“
10Ir vėl jis sako: Džiaukitės, o kitataučiai, kartu su jo žmonėmis!“
11Ir vėl: Girkite Viešpatį, visi kitataučiai, ir išgarsinkite jį, visi žmonės!“
12Ir vėl – Izaijas sako: Bus Jesės šaknis, tai yra tas, kuris pakils viešpatauti kitataučiams; kitataučiai sudės viltis į jį.“
13Taigi, jums tikint, tegul užtikrintos vilties Dievas pripildo jus viso džiaugsmo ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe apstėtumėte užtikrintos vilties.
14¶ Ir aš pats esu įsitikinęs taip pat apie jus, mano broliai, kad jūs esate irgi pilni gerumo, pripildyti viso pažinimo ir pajėgūs vieni kitus su paraginimu įspėti.
15Vis dėlto, broliai, kai kur parašiau jums drąsiau [nei įprasta], būtent primindamas jums dėl Dievo man duotos malonės,
16kurios tikslas toks, kad būčiau Jėzaus Kristaus tarnautojas kitataučių labui, kaip šventyklos tarnas pateikdamas Dievo Evangeliją tam, kad atnašavimas, kurį sudaro kitataučiai, būtų priimtinas, pašventintas Šventąja Dvasia.
17¶ Taigi Kristuje Jėzuje turiu tam tikrą pasigyrimą tuose dalykuose, kurie susiję su [tarnyste] Dievui.
18Nes nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus nebūtų nuveikęs per mane (tam tikslui, kad kitataučiai paklustų) žodžiu ir darbu,
19antgamtinių ženklų ir pranašiškų ženklų galybe, Dievo Dvasios galybe. Pasekmė ta, kad nuo Jeruzalės ir aplinkui iki Ilyrikos aš iki galo paskleidžiau Kristaus evangeliją;
20šitaip laikiau [tai] didžiausiu siekiu skelbti evangeliją ne ten, kur Kristus buvo minimas, kad nestatyčiau ant kito žmogaus pamato,
21bet kaip yra parašyta: „Pamatys tie, kuriems nebuvo skelbta apie jį ir supras tie, kurie nebuvo girdėję“.
22Dėl tos priežasties daug kartų man buvo kliudoma pas jus atvykti.
23Bet dabar, nebeturėdamas užmojo šiose srityse ir daugelį metų turėdamas didelį troškimą atvykti pas jus,
24kai tik keliausiu į Ispaniją, atvyksiu pas jus. Nes tikiuosi pamatyti jus perkeliaudamas ir būti jūsų aprūpintas kelionei pirmyn į ten, jeigu pirma bent iš dalies „pasisotinsiu“ [bendravimu] su jumis.
25Bet dabar keliauju į Jeruzalę šventiesiems patarnauti.
26Nes [tie iš] Makedonijos ir Achajos džiaugėsi padarydami tam tikrą bendryste pagrįstą rinkliavą šventųjų neturtėliams, [esantiems] Jeruzalėje.
27Tuo jie tikrai džiaugėsi, ir jie yra anų skolininkai. Nes jeigu kitataučiai tapo anų dvasinių dalykų dalininkais, [tai] jie privalo aniems patarnauti bent medžiaginiais dalykais.
28Todėl baigęs šitą [reikalą], tai yra saugiai atidavęs jiems šitą [bendrystės] vaisių, jums padedant nuvyksiu į Ispaniją.
29Ir žinau, kad kai pas jus atvyksiu, atvyksiu Kristaus Evangelijos palaiminimo pilnatvei esant [su manimi].
30O maldauju jus, broliai, per Viešpatį Jėzų Kristų ir per Dvasios meilę kartu su manimi kovoti už mane maldomis Dievui,
31kad būčiau išvaduotas nuo tų Judėjoje, kurie atsisako tikėti, ir kad mano tarnavimas Jeruzalės labui būtų priimtinas šventiesiems,
32kad su džiaugsmu atvykčiau pas jus (pagal Dievo valią) ir su jumis atsigaivinčiau.
33O ramybės Dievas [tebūna] su jumis visais. Amen.