1¶ Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalas, išskirtas Dievo evangelijai,
2kurią jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose,
3apie jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris kūno atžvilgiu pasidarė iš Dovydo sėklos
4ir pagal šventumo Dvasią buvo paskelbtas galingu Dievo Sūnumi per prisikėlimą iš numirusių,
5per kurį mes gavome malonę ir apaštalystę, kad jo vardo labui būtų paklusnumas tikėjimui tarp visų kitataučių,
6tarp kurių esate ir jūs – Jėzaus Kristaus pašauktieji;
7visiems Romoje esantiems Dievo mylimiesiems, pašauktiems šventiesiems. Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
8¶ Pirmiausia aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, kad jūsų tikėjimas [yra] apskelbiamas visame pasaulyje.
9Nes Dievas, kuriam aš tarnauju savo dvasia jo Sūnaus Evangelijoje, yra mano liudytojas, kaip be paliovos miniu jus savo maldose, visuomet
10prašydamas, kad kokiu nors būdu dabar – pagaliau – Dievo valioje sėkmingai nukeliaučiau pas jus.
11Nes aš trokštu jus pamatyti, kad galėčiau jums duoti kokią dvasinę dovaną jūsų sutvirtinimui,
12tai yra, kad būčiau pas jus paskatinamas bei guodžiamas kartu su jumis per bendrą tikėjimą – ir jūsų ir mano.
13¶ Bet nenoriu, broliai, kad nežinotumėte, jog daug kartų nusistačiau atvykti pas jus, – bet iki šiol buvau sukliudytas, – kad turėčiau kiek vaisių ir tarp jūsų, kaip ir tarp kitų kitataučių.
14Aš esu skolininkas tiek graikams, tiek barbarams, tiek išmintingiems, tiek neišmanantiems.
15¶ Taigi mano būsena tokia – esu noringas skelbti Evangeliją ir jums, esantiems Romoje,
16nes aš nesigėdiju Kristaus Evangelijos, kadangi ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris pasitiki, pirma žydui, taip pat ir graikui;
17nes joje Dievo teisumas apreiškiamas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip yra parašyta: O teisusis tikėjimu gyvens.
18¶ Nes iš Dangaus apreiškiama Dievo rūstybė ant kiekvienos bedievystės ir [kiekvieno] neteisumo žmonių, kurie tiesą užgniaužia neteisumu,
19todėl, kad tai, kas akivaizdžiai žinoma apie Dievą, jiems yra aišku, kadangi Dievas jiems aiškiai parodė.
20Nes jo nematomos [ypatybės] – tiek jo amžinoji jėga, tiek ir dievystė – yra aiškiai matomos nuo pasaulio sukūrimo, suvokiamos per kūrinius; dėl to jie yra nepateisinami,
21todėl kad, pažinę Dievą, nei šlovino jo kaip Dievo, nei dėkojo, bet savo sumanymų atžvilgiu jie pasidarė beprasmiais, ir jų neišmani širdis sutemo.
22Teigdamiesi esą išmintingi, jie sukvailėjo
23ir negendančio Dievo šlovę išmainė į tai, kas panašu į gendančio žmogaus, ir paukščių, ir keturkojų, ir roplių atvaizdą.
24¶ Todėl ir Dievas taip juos perdavė netyrumui per jų pačių širdžių geidulius, kad tarpusavyje jie gėdingai elgėsi su savo kūnais.
25Jie Dievo tiesą išmainė į melą ir garbino bei tarnavo verčiau tam, kas sukurta, negu Kūrėjui, kuris yra palaimintas amžinai. Amen.
26¶ Dėl šios priežasties Dievas juos perdavė į gėdingas aistras, nes ir jų moteriškės išmainė fiziškai prigimtinį santykiavimą į fizinei prigimčiai priešingą;
27tokiu pat būdu ir vyriškiai, palikę fiziškai prigimtinį santykiavimą su moteriške, savo pageidime užsidegė vienas kitam, vyriškiai su vyriškiais darydami tai, kas gėdos verta, ir gaudami savyje būtiną atpildą už savo nuklydimą.
28¶ Ir lygiai kaip jie nelaikė priimtina aiškiame pažinime išlaikyti Dievo, Dievas juos perdavė į atmestinai vertintą protavimo [būseną] daryti neprideramų dalykų.
32Jie, puikiai žinodami Dievo teisingą sprendimą, kad tie, kurie daro tokius dalykus, yra mirties verti, ne tik juos daro, bet ir visiškai pritaria [taip] darantiems.