1Vyriausiajam muzikui. Maskilas. Koracho sūnums. Kaip elnias geidžia vandens upelių, taip mano siela geidžia tavęs, o Dieve.
2¶ Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo; kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?
3Mano ašaros tapo mano valgiu dieną ir naktį, kai jie nuolat manęs klausinėja: „Kur [yra] tavo Dievas?“
4Kai šituos [dalykus] prisimenu, išlieju savyje savo sielą: nes aš eidavau su daugybe, eidavau su jais į Dievo namus džiaugsmo ir gyriaus balsu, su daugybe, kurie šventė šventadienį.
5Ko esi nusiminus, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Užtikrintai lauk tu Dievo, nes aš dar girsiu jį [už] išgelbėjimą, [kurį suteikia] jo buvimas šalia!
6O mano Dieve, mano siela [yra] nusiminusi manyje, todėl iš Jordano krašto ir Hermono [viršūnių krašto], iš Micaro kalvos nukreipsiu savo mintis į tave.
7Gelmė šaukia gelmei, tavo kriokliams griaudžiant, visos bangos ir tavo vilnys ritosi per mane.
8Dieną VIEŠPATS įsakys savo mielaširdystei [lydėti mane], o naktį jo giesmė [bus] su manimi, malda mano gyvybės Dievui.
9Sakysiu Dievui, savo Uolai: „Kodėl mane pamiršai? Kodėl vaikštau gedėdamas dėl priešo engimo?“
10Kenčiu lyg kaulus laužant, man priekaištauja mano priešai, kasdien man sakydami: „Kur [yra] tavo Dievas?“
11Ko esi nusiminus, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Užtikrintai lauk tu Dievo, nes aš dar girsiu jį, mano veido išgelbėjimą ir mano Dievą!