1Dovydo. Maskilas. Koks didžiai palaimintas, kuriam atleistas nusižengimas, kurio nuodėmė uždengta!
2¶ Koks didžiai palaimintas žmogus, kuriam VIEŠPATS neįskaito kaltės ir kurio dvasioje nėra apgaulės!
3Kol tylėjau, mano kaulai dūlėjo nuo mano nuolatinių dejonių.
4Nes dieną ir naktį mane slėgė tavo ranka; mano drėgnumas pavirto vasaros sausra. Sela.
5Pripažinau tau savo nuodėmę ir nenuslėpiau savo kaltės. Tariau: „Aš išpažinsiu savo nusižengimus VIEŠPAČIUI.“ Tada tu atleidai mano nuodėmės kaltę. Sela.
6Dėl to kiekvienas dievotasis melsis tau tuo laiku, kai tave galima rasti; tikrai, kai patvins gausingi vandenys, jie tokio nepasieks!
7¶ Tu [esi] mano slėptuvė; nuo bėdos mane apsaugosi. Tu apsupsi mane išvadavimo giesmėmis. Sela.
8„Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, kreipdamas į tave savo akį.
9Nebūk kaip arklys [ar] kaip mulas, neturintis supratimo! Žąslais ir kamanomis jų snukį reikia suvaldyti, kad nesiartintų prie tavęs.
10Nedorėliui [būna] daug skausmų, bet tas, kuris pasitiki VIEŠPAČIU, bus apsuptas palankumo.
11Džiaugitės VIEŠPAČIU ir džiūgaukite, teisieji, ir džiaugsmingai šūkaukite, visi tiesiaširdžiai!