1¶ Kodėl kitataučiai siaučia ir tautos apmąsto tuštybę?
2Žemės karaliai stoja [į kovą], ir valdovai išvien tariasi prieš VIEŠPATĮ ir prieš jo pateptąjį, [sakydami]:
3„Sutraukykime jų pančius, numeskime nuo savęs jų virves!“
4¶ Tas, kuris sėdi danguose, juokiasi; Viešpats tyčiojasi iš jų.
5Tada jis kalbės jiems rūstaudamas ir įnirtęs juos išgąsdins:
6„O aš pats pastačiau savo karalių ant Siono, savo švento kalno!“
7¶ „Paskelbsiu įsaką; VIEŠPATS man tarė: „ Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau.
8Prašyk manęs, ir aš [tau] duosiu kitataučius, – tavo veldinį, ir tolimiausius žemės kraštus, – tavo nuosavybę.
9Tu daužysi juos geležine lazda, kaip puodžiaus indą juos daužysi į šukes!“
10¶ Taigi dabar, o karaliai, būkite išmintingi; duokitės įspėjami jūs, žemės teisėjai.
11Tarnaukite VIEŠPAČIUI su baime ir džiūgaukite drebėdami.
12Bučiuokite Sūnų, kad jis nerūstautų ir kelyje nežūtumėte, jo pykčiui truputį užsidegus. Kokie didžiai palaiminti visi, kurie bėga prieglaudon pas jį!