1Dovydo malda. Išgirsk, o VIEŠPATIE, tai, kas teisinga, atkreipk dėmesį į mano šauksmą, klausykis mano maldos iš lūpų be vyliaus!
2¶ Iš tavęs teateina man nuosprendis, tavo akys temato, kas tiesu.
3Tu ištyrei mano širdį, aplankei [mane] naktį, mane išmėginai ir nieko neradai. Esu pasiryžęs, [kad] mano burna nenusižengs.
4O dėl žmonių darbų, – tavo lūpų žodžiu aš susilaikiau [nuo] smurtininko takų.
5Mano žingsniai tvirtai laikėsi tavo takų, mano kojos nesvyravo.
6Aš šaukiausi tavęs, nes tu išklausysi mane, Dieve. Palenk prie manęs savo ausį, [išgirsk] mano kalbą.
7Parodyk savo nuostabią mielaširdystę tu, kuris savo dešine ranka išgelbėji [tavimi] pasitikinčius nuo tų, kurie sukyla [prieš juos].
8Saugok mane kaip akies vyzdį, savo sparnų paūksmėje slėpk mane
9nuo nedorėlių, kurie smurtauja prieš mane, mano mirtinųjų priešų, kurie mane apsupa!
10Jie yra užsidarę savo taukuose, savo burna išdidžiai kalba.
11Mūsų žingsnius! Jie apsupo mus! Jie yra nustatę savo akis, kad parklupdytų.
12Kiekvienas iš jų yra panašus į liūtą, geidžiantį draskyti, į liūtuką, sėlinantį iš pasalų.
13Kelkis, o VIEŠPATIE, užbėk jam už akių, parklupdyk jį! Savo kalaviju išvaduok mano sielą nuo nedorėlio!
14Savo ranka [išvaduok] iš žmonių, o VIEŠPATIE, iš žmonių iš pasaulio, kurių dalia [yra šiame] gyvenime, kurių pilvą tu pripildai savo lobio. Jiems vaikų netrūksta, ir perteklių jie palieka savo mažyliams.
15Aš pats teisume žvelgsiu į tavo veidą ir pabudęs pasisotinsiu tavo atspindžiu.