📖 Psalmynas 139
-
1
Vyriausiajam muzikui. Dovydo psalmė. O VIEŠPATIE, tu mane ištyrei ir pažįsti.
-
2
¶ Tu žinai mano atsisėdimą ir mano atsistojimą, tu supranti mano mintis iš toli.
-
3
Tu atskiri mano taką ir mano atsigulimą, ir esi susipažinęs su visais mano keliais.
-
4
Nes dar nėra žodžio ant mano liežuvio, [ir] štai tu, VIEŠPATIE, jį visiškai žinai.
-
7
Kur galėčiau eiti nuo tavo Dvasios ir kur bėgti nuo tavo veido?
-
8
Jeigu užkilčiau į dangų, ten [esi] tu! Ir [jeigu] „pasikločiau patalą“ pragare, štai ten [esi] tu!
-
9
Jeigu pasiimčiau aušros sparnus [ir] apsigyvenčiau prie tolimiausio jūros galo,
-
10
net ten mane vedžios tavo ranka ir tvirtai mane laikys tavo dešinė.
-
11
[Jeigu] sakyčiau: „Tamsa tikrai užguls mane, naktis aplinkui mane [pavirs] šviesa,
-
12
net tamsa nepaslepia nuo tavęs, bet naktis šviečia kaip diena; kaip [tau] šviesa, taip ir tamsa.
-
13
Nes sukūrei mano giliausias dalis; tu mane surezgei mano motinos įsčiose.
-
17
Kokios brangios man yra tavo mintys, o Dieve! Koks didelis jų skaičius!
-
18
Jei jas skaičiuočiau, skaičiumi jų būtų daugiau negu smilčių! Kai atsibundu, aš tebesu su tavimi.
-
22
Nekenčiu jų visiška neapykanta, laikau juos savo priešais.
-
23
Ištirk mane, o Dieve, ir pažink mano širdį, išmėgink mane ir pažink mano mintis,
-
24
ir pažiūrėk, ar [yra] manyje kuris nors nedoras kelias, ir vesk mane amžinuoju keliu.