1¶ Ir Dievas atsiminė Nojų ir visus gyvus padarus bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje; ir Dievas siuntė vėją pūsti virš žemės, ir vandenys atslūgo.
2Be to, gelmės šaltiniai ir dangaus langai buvo uždaryti ir buvo sulaikytas lietus iš dangaus,
3ir vandenys vis traukėsi atgal nuo žemės, o pasibaigus šimtui penkiasdešimčiai dienų, vandenys nuslūgo.
4¶ Ir septintą mėnesį, septynioliktąją to mėnesio dieną, arka nusėdo ant Ararato kalnų.
5Ir vandenys vis slūgo iki dešimtojo mėnesio. Dešimtąjį [mėnesį], to mėnesio pirmąją [dieną], pasirodė kalnų viršūnės.
6¶ Taip įvyko, kad pasibaigus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs,
7ir išleido varną, kuris išlėkė – [tai] išskrisdavo, tai parskrisdavo, kol žemėje nudžiuvo vandenys.
8Taip pat jis išleido nuo savęs balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę žemės paviršiuje.
13¶ Ir įvyko šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmąjį [mėnesį], pirmąją to mėnesio [dieną], kad vandenys buvo nudžiuvę žemėje. Ir Nojus nukėlė arkos dangtį ir pasižiūrėjo, ir štai dirvos paviršius buvo sausas.
14Ir antrąjį mėnesį, dvidešimt septintąją to mėnesio dieną, žemė buvo sausa.
15¶ Tada Dievas kalbėjo Nojui, sakydamas:
16„Išeik iš arkos tu ir tavo žmona, ir tavo sūnūs, ir tavo sūnų žmonos su tavimi.
17Išvesk su savimi visus gyvus padarus, esančius su tavimi, iš visų kūną turinčių būtybių, [tiek] iš paukščių, tiek iš gyvulių, tiek iš visų ropojančių padarų, kurie juda ant žemės, kad jie gausiai veistųsi žemėje ir būtų vaisingi, ir daugintųsi žemėje.