1¶ Ir VIEŠPATS tarė Nojui: „Įeik į arką tu ir visi tavo namiškiai, nes šioje kartoje mačiau tave [esant] teisų prieš mane.
2Pasiimk iš visų švariųjų gyvulių septynis ir septynias ([po] patiną ir jo patelę), ir iš gyvulių, kurie nešvarūs, [pasiimk] du ([po] patiną ir jo patelę),
3taip pat iš padangės paukščių septynis [ir] septynias ([po] patiną ir patelę), kad atžala būtų išlaikyta gyva ant visos žemės paviršiaus.
4Nes dar septynios dienos, ir aš siųsiu žemėn lietų keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų ir pražudysiu nuo žemės paviršiaus visas būtybes, kurias esu padaręs.“
5¶ Ir Nojus padarė pagal visa, ką VIEŠPATS buvo jam įsakęs.
6¶ Ir Nojus buvo šešių šimtų metų, kai vandenų tvanas užliejo žemę.
7¶ Ir Nojus ir jo sūnūs, ir jo žmona, ir jo sūnų žmonos įėjo su juo į arką dėl tvano vandenų.
8Iš švariųjų gyvulių ir iš gyvulių, kurie nešvarūs, ir iš paukščių, ir iš visų [gyvūnų], judančių ant žemės,
9po du, patinas ir patelė, įėjo pas Nojų į arką, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs.
10¶ Ir taip įvyko po septynių dienų, kad tvano vandenys atsirado ant žemės.
11¶ Šeši šimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, antrąjį mėnesį, septynioliktąją to mėnesio dieną, – tą dieną pratrūko visi didžiosios gelmės šaltiniai, ir dangaus langai atsidarė.
12Ir lietus lijo ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
13¶ Tą pačią dieną įėjo į arką Nojus ir Nojaus sūnūs Semas, Chamas, bei Jafetas, taip pat su jais Nojaus žmona ir trys jo sūnų žmonos, –
14jie ir visokie žvėrys pagal jų rūšį, ir visokie galvijai pagal jų rūšį, ir visokie ropojantys [padarai], kurie juda ant žemės, pagal jų rūšį, ir visokie paukščiai pagal jų rūšį – visi visokių sparnų paukšteliai.
15Ir jie įėjo pas Nojų į arką, po du iš visų kūną turinčių būtybių, kuriose [yra] gyvybės kvėpavimas.
16Ir kurie įėjo, įėjo patinas ir patelė iš kiekvieno kūno [rūšies], kaip Dievas jam buvo įsakęs; ir VIEŠPATS už jo uždarė [duris].
17¶ Ir tvanas žemėje tęsėsi keturiasdešimt dienų; ir vandenys daugėjo ir pakėlė arką, ir ji pakilo aukštai viršum žemės.
18Ir vandenys pritvino ir labai padaugėjo ant žemės, o arka plūduriavo ant vandenų paviršiaus.
19Tai vandenys labai labai pritvino ant žemės, ir visi aukštieji kalnai, [esantys] po visu dangumi, buvo apsemti.
20Pritvino vandenų penkiolika uolekčių aukščiau, ir buvo apsemti kalnai.
21Ir žuvo visos kūną turinčios būtybės, kurios judėjo ant žemės: paukščiai ir galvijai ir žvėrys ir visi knibždantys [padarai], kurie knibžda ant žemės, ir visi žmonės.
22Visi, kurie tik buvo sausumoje, kurių šnervėse [buvo] gyvybės dvasios alsavimas, mirė.
23Taip jis pragaišino visas būtybes, [buvusias] dirvos paviršiuje – nuo žmogaus iki gyvulio, iki ropojančio padaro, iki padangės paukščio. Jie juk buvo pragaišinti nuo žemės, o išliko tik Nojus ir tie, kurie [buvo] su juo arkoje.
24Pritvino vandenų ant žemės šimtą penkiasdešimt dienų.