1¶ O gyvatė buvo gudresnė už visus lauko žvėris, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Ir ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: ‚Nevalgykite nuo visų sodo medžių‘?“
2Ir moteris tarė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisių,
3bet apie vaisių medžio, kuris [yra] sodo viduryje, Dievas tarė: ‚Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte‘.“
4Ir gyvatė tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite,
5nes Dievas žino, kad tą dieną, kai valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys, ir jūs būsite kaip dievai, pažindami gėrį ir blogį.“
6¶ Ir kai moteris pamatė, kad medis [buvo] geras maistui ir kad jis žavus akims, ir kad medis pageidaujamas – galintis padaryti [žmogų] išmintingą, ji paėmė jo vaisiaus ir valgė, ir taip pat davė savo vyrui, esančiam su ja, ir jis valgė.
7Ir atsivėrė jų abiejų akys, ir jie suprato esą nuogi; ir jie susiuvo figmedžio lapus ir sau padarė prijuostes.
8Ir jie išgirdo balsą VIEŠPATIES Dievo, vaikštančio sode, dienos atvėsimo metu; ir Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo akivaizdos tarp sodo medžių.
9¶ Ir VIEŠPATS Dievas pašaukė Adomą ir jam tarė: „Kur tu?“
10Ir jis tarė: „Aš išgirdau tavo balsą sode ir bijojau, nes aš nuogas; todėl pasislėpiau.“
11¶ Ir jis tarė: „Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?“
12Ir žmogus tarė: „Moteris, kurią davei, [kad būtų] su manimi, ji davė man nuo to medžio, ir aš valgiau.“
13Ir VIEŠPATS Dievas tarė moteriai: „Kas gi tai, ką tu padarei?“ Ir moteris tarė: „Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau.“
14¶ Ir VIEŠPATS Dievas tarė gyvatei: „Kadangi tai padarei, tu [esi] labiau prakeikta už visus gyvulius ir už visus lauko žvėris; ant savo pilvo turėsi šliaužti ir dulkes ėsti per visas savo gyvenimo dienas;
15ir aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs bei moters ir tarp tavo sėklos bei moters Sėklos; jis – [moters Sėkla] – triuškins tau galvą, o tu triuškinsi jam kulnį.“
16¶ Moteriai jis tarė: „Aš didžiai padauginsiu tavo nėštumo vargą – skausmingai tu gimdysi vaikus; ir tavo potraukis [bus nukreiptas] į tavo vyrą, ir jis tave valdys.“
17¶ Ir Adomui jis tarė: „Kadangi paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį aš tau įsakiau, sakydamas: „Nevalgyk nuo jo!“ – prakeikta [yra] dirva dėl tavęs; vargdamas maitinsiesi iš jos per visas savo gyvenimo dienas
18ir erškėčius bei usnis ji tau želdins, ir tu maitinsiesi lauko augmenija.
19Savo veido prakaitu turėsi valgyti duoną, kol sugrįši į dirvą, nes iš jos buvai paimtas; nes tu [esi] dulkė, ir į dulkę sugrįši.“
20¶ Ir Adomas pavadino savo žmoną vardu Ieva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.
21¶ Ir VIEŠPATS Dievas Adomui ir jo žmonai padarė odinius drabužius ir juos aprengė.
22¶ Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gėrį ir blogį, o dabar, kad jis neištiestų savo rankos ir nepaimtų nuo gyvybės medžio, ir nevalgytų, ir negyventų per amžius!“
23Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo įdirbti dirvą, iš kurios jis buvo paimtas.
24Taigi jis išvarė žmogų, ir į rytus nuo Edeno sodo pastatė kerubus ir besisukiojantį liepsningą kalaviją, kad saugotų kelią į gyvybės medį.