1¶ Ir įvyko po tų dalykų, kad Dievas išmėgino Abraomą ir jam tarė: „Abraomai!“ Ir jis tarė: „Aš čia!“
2Ir jis tarė: „Meldžiu tave, imk savo sūnų, savo vienintelį, kurį tu myli, Izaoką, ir eik į Morijos šalį; ir ten paaukok jį kaip deginamąją auką ant vieno iš kalnų, kurį tau nurodysiu.“
7Ir Izaokas kalbėjo savo tėvui Abraomui, tardamas: „Mano tėve!“ O tas tarė: „Aš čia, mano sūnau.“ Ir jis tarė: „Štai ugnis ir malkos, bet kur yra tas avinėlis deginamajai aukai?“
8Ir Abraomas tarė: „Dievas sau parūpins tam tikrą avinėlį deginamajai aukai, mano sūnau.“ Taip jiedu drauge ėjo toliau.
9Ir jie atėjo į vietą, apie kurią Dievas jam buvo kalbėjęs, ir Abraomas ten pastatė aukurą ir eilėmis išklojo malkas ir surišo savo sūnų Izaoką ir uždėjo jį ant aukuro virš malkų.
10Ir Abraomas ištiesė savo ranką ir paėmė peilį tam, kad papjautų savo sūnų.
11¶ Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus tardamas: „Abraomai, Abraomai!“ Ir jis tarė: „Aš čia!“
12Ir jis tarė: „Netiesk savo rankos prieš berniuką ir nieko jam nedaryk! Nes dabar žinau, kad bijai Dievo, kadangi tu nesulaikei nuo manęs savo sūnaus, savo vienintelio sūnaus.“
13Ir Abraomas, pakėlęs savo akis, žiūrėjo, ir štai [jam] už nugaros avinas tankmėje įstrigęs savo ragais. Tai Abraomas priėjo ir paėmė aviną, ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus.
14Ir Abraomas praminė tą vietą „Jehova-Jireh“; kaip yra sakoma iki šios dienos: „VIEŠPATIES kalne bus parūpinta“.