1¶ Taip buvo pabaigti dangūs ir žemė, ir visa jų aibė.
2Tai iki septintos dienos Dievas užbaigė savo darbą, kurį jis padarė, ir ilsėjosi septintą dieną nuo viso savo darbo, kurį jis padarė.
3Ir Dievas palaimino septintąją dieną ir ją pašventino, nes joje jis ilsėjosi nuo viso savo darbo, kurį Dievas kūrybingai padarė.
4¶ Šitie [yra] dangų ir žemės kilmės istorijos duomenys jų sukūrimo metu, – tą dieną, kurią VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangus,
5ir jokio laukinio krūmo dar nebuvo žemėje ir joks lauko augalas dar neaugo (nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus dirvai įdirbti,
6tik migla kildavo nuo žemės ir drėkindavo visą dirvos paviršių).
7¶ Ir VIEŠPATS Dievas supavidalino žmogų iš dirvos dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės dvasią, ir žmogus tapo gyva siela.
8¶ Ir VIEŠPATS Dievas įveisė sodą Edene, rytuose, ir ten jis apgyvendino žmogų, kurį buvo supavidalinęs.
9Ir VIEŠPATS Dievas išaugino iš dirvos visokius medžius, mielus pasižiūrėti ir gerus maistui, taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir gėrio bei blogio pažinimo medį.
10¶ Ir iš Edeno upė tekėjo sodui drėkinti, o nuo ten ji šakojosi ir tapo keturiomis pagrindinėmis [upėmis].
11Pirmosios vardas – Pišonas. Ji [yra] ta, kuri apsupa visą Havilos šalį, kur [yra] aukso.
12O tos šalies auksas [yra] geras. Ten yra bdelio ir onikso akmens.
13Ir antrosios upės vardas – Gihonas. Ji [yra] ta, kuri apsupa visą Kušo šalį.
14Ir trečiosios upės vardas – Hidekelis. Ji [yra] ta, kuri teka prie Asirijos rytų. Ir ketvirtoji upė, – ji [yra] Eufratas.
15¶ Ir VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir įkurdino jį Edeno sode, kad jį įdirbtų ir saugotų.
16Ir VIEŠPATS Dievas įsakė žmogui, tardamas: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista laisvai valgyti,
17bet nuo gėrio bei blogio pažinimo medžio – nevalgyk nuo jo, nes tą dieną, kurią nuo jo valgysi, tikrai mirsi.“
18¶ Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam; jam padarysiu atitinkančią pagalbininkę.“
19Ir VIEŠPATS Dievas iš dirvos supavidalino visus lauko žvėris ir visus padangių paukščius ir atvedė [juos] pas Adomą pamatyti, kaip jis juos pavadins; ir kuo tik Adomas pavadino kiekvieną gyvūną, toks ir [buvo] jo vardas.
20Ir Adomas davė vardus visiems gyvuliams ir padangių paukščiams, ir visiems lauko žvėrims, tačiau Adomui nebuvo rasta atitinkančio pagalbininko.
21¶ Ir VIEŠPATS Dievas užmigdė Adomą giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, ir jo vietą užpildė kūnu.
22O VIEŠPATS Dievas [iš] šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, sudarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.
23Ir Adomas tarė: „Pagaliau! Ši [yra] kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji buvo paimta.“
24Dėl tos priežasties vyras paliks savo tėvą bei savo motiną ir liks sujungtas su savo žmona, ir juodu taps vienu kūnu.
25Jie abu – žmogus ir jo žmona – buvo nuogi ir jie nesigėdijo.