1¶ Po šių dalykų VIEŠPATIES žodis atėjo Abramui regėjime, sakydamas: „Nebijok, Abramai! Aš [esu] tavo skydas, tavo labai apstus atlygis.“
5Ir, išvedęs jį laukan, tarė: „Malonėk įbesti akis į dangų ir suskaičiuoti žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti!“ Ir jis jam tarė: „Tokia bus tavo sėkla.“
6Ir jis pasitikėjo VIEŠPAČIU, o jis įskaitė tai jam kaip teisumą.
13Ir jis tarė Abramui: „Žinok užtikrintai, kad keturis šimtus metų tavo palikuonija bus ateivis ne nesavoje šalyje (jie gi [svetimiesiems] tarnaus, o anie juos kamuos).
14Bet ir tautai, kuriai jie tarnaus, aš įvykdysiu teisingumą, o po to jie išvyks su dideliu turtu.
15O tu nueisi pas savo tėvus ramybėje; tu būsi palaidotas žiloje senatvėje.
16Bet ketvirtoje kartoje jie čia sugrįš, nes amoritų blogybės [saikas] dar nepilnas.“
18Tą pačią dieną VIEŠPATS tvirtino su Abramu sandorą, sakydamas: „Tavo sėklai aš daviau šitą šalį nuo Egipto upės iki didžiosios upės, – Eufrato upės –