1¶ Blogiems žmonėms nepavydėk ir su jais būti negeisk,
2nes jų širdis apmąsto, [kaip] smurtą [vartoti], ir jų lūpos aptaria, [kaip] žalą [padaryti].
3Namai statomi išmintimi ir sutvirtinami supratimu,
8Kas sumano daryti blogį, tas bus pramintas pinklininku.
9Sumanyti kvailystę [yra] nuodėmė; ir išjuokėjas – pasibjaurėjimas žmonėms.
11O, kad išvaduotum tuos, kurie vedami į mirtį ir sulaikytum tuos, kurie slysta į skerdimą!
12Jeigu sakai: „Mes juk šito nežinojome!“ – [tai] argi tas, kuris pasveria širdis, nesusigaudo? Argi tas, kuris saugo tavo sielą, nežino? Ir argi jis neatlygins [kiekvienam] žmogui pagal jo darbus?
16nes teisusis septynis kartus pargriūna ir vėl atsikelia, bet nedorėliai [galutinai] suklups nelaimėje.
19¶ Nesierzink dėl blogadarių, nepavydėk nedorėliams,
20nes blogajam nebus [geros] baigties, nedorėlio žibintas bus užgesintas.
21Mano sūnau, bijok VIEŠPATIES ir karaliaus; nesusidėk su linkusiais pakeisti,
24Kas nedorėliui sako: „Tu teisus“, – tą žmonės prakeiks, ant jo tautos pyks;
25bet tiems, kurie [tokį] sudraus, bus mielas [atsiliepimas], ir jiems ateis gerovės palaima.
27¶ Paruošk savo darbą po atvira dangumi ir jį padaryk tinkamą sau laukuose, o paskui įkurk sau šeimą.
33[Dar] truputį pamiegoti, truputį pasnausti, truputį rankas susidėjęs padrybsoti, –
34ir tavo skurdas ateis kaip žygiuotojas ir tavo nepriteklius kaip ginkluotas vyras.