2¶ Ir po šešių dienų Jėzus pasiima Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsiveda juos vienus nuošaliai į aukštą kalną, ir jis atsimainė jų akivaizdoje,
3ir jo drabužiai pasidarė spindintys, nepaprastai balti kaip sniegas, kaip jų išbaltinti negalėtų joks vėlėjas žemėje.
4Ir jiems pasirodė Elijas su Moze, ir jie kalbėjosi su Jėzumi.
5Ir atsiliepdamas Petras sako Jėzui: „Mokytojau, gera mums čia būti. Pastatykime tris padangtes: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“
6(Juk jis nežinojo, ką sakyti, nes jie buvo persigandę.)
7Ir užėjo debesis, pridengdamas juos šešėliu, ir iš debesies atėjo balsas, tardamas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus – klausykite jo!“
8Ir staiga, apsidairę, jie nieko prie savęs nebematė, tik Jėzų vieną.
14¶ Ir atėjęs pas mokytinius, jis pamatė aplink juos didžiulę minią ir diskutuojančius su jais raštininkus.
15Ir tuojau visi žmonės, jį pamatę, nepaprastai nustebo ir pribėgę, jį pasveikino.
16Tada jis paklausė raštininkų: „Ką diskutuojate su jais?“
17Ir vienas iš minios atsakydamas tarė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų, kuris turi nebylę dvasią,
18ir kur tik ji sugriebia jį, ji parmeta jį žemyn, ir jis atsiputoja, ir griežia dantimis, ir sudžiūsta. O aš prašiau tavo mokytinių, kad jie ją išvarytų, bet jie neįstengė.
19Jis atsako jam ir taria: „O netikinti karta! Iki kol aš būsiu su jumis? Iki kol jus pakęsiu? Atneškite jį pas mane.“
20Ir jie jį atvedė pas jį, ir, jį pamačiusi, dvasia tuojau ėmė jį tąsyti, ir parpuolęs ant žemės jis voliojosi apsiputodamas.
21Ir jis paklausė jo tėvo: „Jam taip darosi nuo kada?“ Ir jis pasakė: „Nuo mažumės.
22Ir ji dažnai įmesdavo jį tai į ugnį, tai į vandenį, kad jį pražudytų. Bet jeigu tu pajėgi ką nors [padaryti], padėk mums, pasigailėjęs mūsų!“
23Tad Jėzus jam tarė: „Jei tu pajėgi tikėti, viskas [yra] įmanoma tam, kuris tiki.“
24Ir vaiko tėvas sušukdamas tuojau tarė su ašaromis: „Viešpatie, aš tikiu! Padėk mano netikėjimui!“
25O kai Jėzus pamatė, kad susibėga minia, jis sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau į jį nebeįeik!“
26Ir sušukusi ir smarkiai jį tąsiusi, [dvasia] išėjo. O jis pasidarė tarsi negyvas, kad net daugelis sakė, kad jis miręs.
27Bet Jėzus, paėmęs jį už rankos, pakėlė jį, ir jis atsistojo.
28Ir jam įėjus į namus, jo mokytiniai paklausė jo atskirai: „Kodėl mes nepajėgėme jos išvaryti?
29Ir jis tarė jiems: „Ši veislė negali išeiti nieku kitu, kaip tik malda ir pasninku.“
35Ir atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir jiems sako: ‹„Jei kas ›‹trokšta būti pirmas, ›[tas] bus visų paskutinis ir visų tarnas.“
36Ir paėmęs vaikutį, jis jį pastatė tarp jų ir jį apkabinęs, tarė jiems:
43Ir jei tavo ranka verčia tave nupulti [į nuodėmę], nukirsk ją! Tau geriau įeiti į gyvenimą neturinčiam kūno dalių, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į neužgesinamą ugnį,
44kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
45Ir jei tavo koja verčia tave nupulti [į nuodėmę], nukirsk ją! Tau geriau įeiti į gyvenimą raišam, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į neužgesinamą ugnį,
46kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
47Ir jei tavo akis verčia tave nupulti [į nuodėmę], nukirsk ją! Tau geriau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą,