23Visos šitos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.
24¶ Ir iš ten jis kėlėsi ir nuėjo Tyro ir Sidono ribų link. Ir įėjęs į vienus namus, jis norėjo, kad niekas [apie tai] nežinotų, bet jis negalėjo likti nepastebėtas.
25Nes [viena] moteris, kurios dukrelė turėjo netyrąją dvasią, išgirdusi apie jį, atėjo ir puolė jam po kojų.
26(O ta moteris buvo graikė, sirofinikiečių tautybės.) Ir ji maldavo jį, kad jis išvarytų iš jos dukros velnią.
27Bet Jėzus jai tarė: „Leisk pirma vaikams pasisotinti, nes nėra gerai imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“
28Bet atsakė jinai ir tarė jam: „Taip, Viešpatie. Tačiau ir šunyčiai po stalu ėda vaikų [numestus] trupinius.
29Jis jai tarė: „Dėl šito pasakymo eik; velnias yra išėjęs iš tavo dukros.“
30Ir parėjusi į savo namus, ji rado velnią išėjusį ir dukrą gulinčią ant lovos.
31¶ Ir vėl, išėjęs iš Tyro ir Sidono pakraštų, jis atėjo prie Galilėjos jūros per Dekapolio pakraštų vidurį.
32Ir jie atveda pas jį sunkiai kalbantį kurčią ir maldauja jį, kad ranką uždėtų ant jo.
33Ir pasivedęs jį nuošaliau nuo minios, jis įkišo savo pirštus į jo ausis, ir spjovęs palietė jo liežuvį,
34ir pažvelgęs į dangų, atsiduso ir sako jam: „Efata!“ – tai yra: „Atsiverk!“
35Ir tuojau buvo atverti jo ausys, ir buvo atrištas jo liežuvio raištis, ir jis kalbėjo aiškiai.
36Ir jis jiems davė įsakymą, kad niekam nepasakotų, bet kuo labiau jis jiems įsakydavo, tuo dar labiau jie [tai] skelbdavo
37ir be saiko nustebdavo, sakydami: „Jis visa padarė gerai! Jis ir kurčiuosius daro girdinčius ir nebylius kalbančius!“