6¶ Bet nuo sukūrimo pradžios DIEVAS PADARĖ TOKIUS – VYRIŠKĮ IR MOTERIŠKĘ.
7DĖL ŠIOS PRIEŽASTIES VYRAS PALIKS SAVO TĖVĄ IR MOTINĄ IR SUSIJUNGS SU SAVO ŽMONA,
13¶ Ir jie pristatė jam vaikučius, kad jis juos paliestų, bet jo mokytiniai barė tuos, kurie [juos] pristatė.
14Bet [tai] pamatęs, Jėzus labai užsigavo ir tarė jiems: ‹„Leiskite vaikučiams ateiti pas mane ir nedrauskite jiems, nes tokių yra Dievo karalystė.›
15‹Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip vaikutis, tas jokiu būdu į ją neįeis.›
16O juos apkabinęs [ir] ant jų uždėjęs rankas, jis juos palaimino.
17¶ Ir jam išeinant į kelią, vienas [žmogus], pribėgęs ir atsiklaupęs prieš jį, paklausė jo: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“
18Bet Jėzus jam tarė: ‹„Kodėl vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.›
19‹Tu žinai įsakymus: Nesvetimauk, nevykdyk žmogžudystės, nevok, melagingai neliudyk, ›‹neapgauk, gerbk savo tėvą ir motiną.“›
20O tas atsakydamas tarė jam: „Mokytojau, visų šitų aš laikiausi nuo pat jaunystės.“
21Tada Jėzus, įdėmiai žvelgdamas į jį, pamilo jį ir tarė jam: ‹„Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok viską, ką turi, ir atiduok vargšams, ir turėsi lobį danguje. Ir ateik, sek paskui mane imdamas kryžių.“›
22Ir paniuręs dėl to pasakymo jis pasitraukė sielodamasis, nes jis turėjo didelius turtus.
23Ir apžvelgdamas aplinkui Jėzus *tarė savo mokytiniams: ‹„Kaip sunkiai tie, kurie turi ›‹turtus, įeis į Dievo karalystę!“›
24Ir mokytiniai stebėjosi jo žodžiais. O Jėzus dar kartą atsakydamas jiems sako: ‹„Vaikai, kaip sunku tiems, kurie pasitiki turtais, įeiti į Dievo karalystę!›
25‹Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę.“›
26Ir jie nustebo nepaprastai, ir tarpusavyje pasakė: „Tai kas gali būti išgelbėtas?!“
27O Jėzus, žiūrėdamas į juos, *tarė: ‹„Žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui, nes Dievui ›‹viskas yra įmanoma.“›
45‹Nes ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet kad jis pats tarnautų ir savo gyvybės atiduotų kaip išpirkos vietoj daugelio.“›
46¶ Ir jie *atėjo į Jerichą. O iškeliaujant jam su savo mokytiniais ir gausinga minia iš Jericho, pakelėje sėdėjo aklas Bartimiejus, Timiejaus sūnus, elgetaudamas.
47Ir išgirdęs, kad tai yra Jėzus Nazarietis, jis pradėjo šaukti ir sakyti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“
49Ir Jėzus sustojo ir įsakė pašaukti jį. Ir jie pašaukia akląjį, jam sakydami: „Būk drąsus! Kelkis! Jis tave šaukia!“