1¶ Širdyje sau tariau: „Ateik jau, išbandysiu tave linksmybe, taigi džiaukis malonumais“. Bet va – tai irgi tuštybė!
2Apie juoką sakiau: „Jis yra sukvailiojimas!“ Ir apie linksmybę: „Ką ji nuveikia?“
3Tyrinėjau savo širdyje, [ką reikštų] vynu pritraukti savo kūną – tuo tarpu mano širdžiai [vis] vedant mane išmintimi – ir [ką reikštų] nusitverti kvailybę, kad suprasčiau, kas [yra] gera žmonių palikuonims, ką jie turėtų daryti po dangumi per [tą] savo gyvenimo dienų kiekį.
4Pasidariau didelių darbų: stačiausi namų, veisiausi vynuogynų;
5pasidariau sodų bei parkų ir juose pasodinau visokių vaisių medžių;
6pasidariau vandens tvenkinių, kad iš jų laistyčiau augančių medžių mišką;
7įsigijau tarnų bei tarnaičių ir turėjau savo namuose gimusiųjų tarnų. Taip pat turėjau daug gyvulių – didžiųjų galvijų ir mažųjų gyvulių – daugiau negu visų kitų, buvusių prieš mane Jeruzalėje.
8Taip pat prisirinkau sidabro bei aukso ir karaliams bei provincijoms būdingo turto. Apsirūpinau giesmininkais bei giesmininkėmis ir tuo, kas žmonių palikuonių pamėgta, ir daugybe muzikinių instrumentų.
9Taigi pasidariau didis ir viršijau visus buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, dar mano išmintis pasiliko su manimi.
10Ir ko tik geidė mano akys, joms neatsakiau. Nesulaikiau savo širdies nuo jokio džiaugsmo. Juk mano širdis džiaugėsi iš viso mano triūso, tai tokia buvo mano dalis iš viso mano triūso.
11Paskui atkreipiau savo žvilgsnį į visus darbus, kuriuos padarė mano rankos, ir į triūsą, kuriuo nusivarginau dirbdamas, ir štai viskas [buvo] tuštybė ir dvasios varginimas, ir nėra jokios pasiliekančios naudos po saule.
12Ir atkreipiau savo žvilgsnį į išmintį, į kvailybę ir paikyybę; nes ką gali padaryti žmogus, kuris ateis po karaliaus? [Tik] tai, kas jau buvo daroma.
13Tada aš pamačiau, kad išmintis tiek pralenkia kvailystę, kiek šviesa pralenkia tamsą.
14Išmintingasis mato, kur eina, bet kvailys vaikšto tamsoje. Bet taip pat pastebėjau, kad vienodas įvykis atsitinka jiems visiems.
15Tada širdyje sau tariau: „Kaip atsitinka kvailiui, taip ir man įvyks, būtent man; tad kodėl aš buvau pernelyg išmintingas?“ Tada širdyje sau tariau, kad tai irgi tuštybė.
16Nes nėra nei išmintingojo, nei kvailojo išliekančio atminimo, nes ateities dienomis viskas jau bus užmiršta. Tad kaip miršta išmintingasis? Lygiai taip, kaip [miršta] kvailasis!
17Tad nekenčiau gyvenimo, nes nuožmus man [pasidarė] darbas, kuris daromas po saule, nes viskas [yra] tuštybė ir dvasios varginimas.
18Ir nekenčiau visų savo triūso vaisių, dėl kurių buvau triūsęs po saule, nes turiu tai palikti žmogui, kuris bus po manęs.
19Ir kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailas? Tačiau jis valdys visus mano triūso vaisius, dėl kurių buvau triūsęs ir pritaikęs išmintį po saule. Tai irgi tuštybė!
20Todėl nusigręžiau, kad nuvilčiau savo širdį dėl visų triūso vaisių, dėl kurių buvau triūsęs po saule.
21Juk būna žmogus, kuris yra triūsęs išmintimi, pažinimu ir bešališkumu. Tačiau žmogui, kuris tuo nėra triūsęs, jis tai paliks jo daliai. Tai irgi tuštybė ir didelė blogybė!
22Nes ką gi žmogus gauna iš viso savo triūso ir iš savo širdies varginimo, kuriuo jis triūsė po saule?
23Nes visos jo dienos – sielvartai, ir jo darbas – širdgėla. Net naktį jo širdis neturi poilsio. Tai irgi tuštybė!
24Nieko nėra geriau žmogui, kaip valgyti ir gerti ir duoti savo sielai matyti gera savo triūse. Aš ir tai mačiau, kad tai [yra] iš Dievo rankos.
25Juk kas gali valgyti arba pajusti [tai] labiau už mane?
26Nes žmogui, kuris [yra] geras jo akyse, [Dievas] duoda išminties, pažinimo ir džiaugsmo, bet nusidėjėliui jis duoda vargingą darbą – rinkti ir krauti, kad šis duotų tam, kuris geras Dievo akyse. [Nusidėjėliui] tai irgi tuštybė ir dvasios varginimas.