1¶ Mokytojo, Dovydo sūnaus, karaliaus Jeruzalėje, žodžiai.
2¶ Tuštybių tuštybė! „sako Mokytojas. „Tuštybių tuštybė! Viskas tuštybė!
3¶ Kokia pasiliekanti nauda žmogui iš viso jo varginančio darbo, kuriuo jis nusivargina po saule?
4Karta nueina ir karta ateina, bet žemė lieka per amžius.
5Ir saulė teka, ir saulė leidžiasi bei skuba į savo vietą, [iš] kur ji pateka.
6Vėjas pučia į pietus ir pasisuka į šiaurę, vis sukasi ir sukasi, ir grįžta vėjas pagal tą patį sukinį.
7Visos upės teka į jūrą, tačiau jūra neprisipildo. Į vietą, iš kurios upės išteka, ten jos vėl suteka.
8Visi dalykai vargina, žmogus nesugeba [to] išreikšti; akis žiūrėdama nepasisotina, ir ausis klausydama neprisipildo.
9¶ Kas buvo, tas bus, ir kas buvo daroma, tas bus daroma, ir po saule nieko nėra nauja.
10Ar yra kas, apie kurį galima pasakyti: „Žiūrėk, tai šis tas nauja“? Tai [jau] buvo anksčiau per amžius, kurie buvo pirma mūsų.
11Nebeatsimenama tų [dalykų], kurie anksčiau buvo, ir tų, kurie bus ateityje, neatsimins [tie], kurie bus po to.
12¶ Aš, Mokytojas, Jeruzalėje karaliavau Izraeliui.
13Ir nukreipiau savo širdį ieškoti ir tyrinėti išmintimi viską, kas darosi po dangumi; šį nuožmų darbą Dievas davė Adomo sūnums, kad juo užsiimtų.
14Mačiau visus darbus, kurie daromi po saule; ir štai viskas [yra] tuštybė ir dvasios varginimas.
15Kas kreiva, to neįmanoma ištiesinti; ir ko trūksta, to neįmanoma suskaičiuoti.
16Pats bendravau su savo širdimi, sakydamas: „Žiūrėk, tapau aš didžiu, įgijau daugiau išminties už visus, kurie pirma manęs buvo Jeruzalėje! Taip, mano širdis yra patyrusi daug išminties bei pažinimo“.
17Taigi, nukreipiau savo širdį pažinti išmintį ir pažinimą, kvailybę ir paikyybę. Supratau, kad ir tai yra dvasios varginimas.
18Nes kur yra daug išminties, [ten] yra daug sielvarto, ir kas didina [savo] pažinimą, tas didina [savo] skausmą.