1¶ Tada Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas.
2O išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis ilgainiui išalko.
3Ir gundytojas, atėjęs pas jį, tarė: „Jeigu tu esi Dievo Sūnus, įsakyk, kad šie akmenys pavirstų duona.
4Bet jis atsakydamas tarė: ‹„Yra parašyta: › Žmogus gyvens ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos.“
5Tada velnias jį paima į šventąjį miestą ir pastato jį ant šventyklos viršūnės
6ir sako jam: „Jeigu tu esi Dievo Sūnus, meskis žemyn, nes yra parašyta: „Jis savo angelams įsakys apie tave, ir ant rankų jie nešios tave, kad niekada neužsigautum savo kojos į akmenį“.
7Jėzus jam tarė: „Vėlgi yra parašyta: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo“.
8Iš naujo velnias paima jį į labai aukštą kalną ir parodo jam visas pasaulio karalystes bei jų šlovę
9ir jam sako: „Visa tai duosiu tau, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“
10Tada Jėzus jam sako: „Eik šalin, Šėtone! Juk yra parašyta: „Garbink Viešpatį, savo Dievą, ir jam vienam tarnauk.“
11Tada velnias jį palieka, ir štai atėjo angelai ir jam tarnavo.
12¶ O išgirdęs, kad Jonas įkalintas, Jėzus pasitraukė į Galilėją
13ir, palikęs Nazaretą, jis atėjo ir apsigyveno Kapernaume, prie jūros, Zabulono ir Neftalio pakraščiuose,
14kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją, būtent:
15ZABULONO KRAŠTAS IR NEFTALIO KRAŠTAS, PRIE JŪROS KELIO, ANAPUS JORDANO, KITATAUČIŲ GALILĖJA –
16žmonės, kurie sėdėjo tamsoje, išvydo didžią Šviesą, ir tiems, kurie sėdėjo mirties krašte ir šešėlyje, užtekėjo Šviesa“.
17Nuo to laiko Jėzus pradėjo skelbti kaip šauklys sakydamas: „Atgailaukite, nes dangaus karalystė yra prisiartinusi!
18¶ Ir Jėzus, vaikščiodamas palei Galilėjos jūrą, pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į jūrą; mat jie buvo žvejai.
19Ir jis sako jiems: „Sekite paskui mane, ir aš jus paversiu žmonių žvejais.“