13¶ Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką ji padarė.“
14Tada vienas iš Dvylikos, vadinamas Judu Iskarijotu, nuėjęs pas aukštuosius kunigus,
15tarė: „Ką sutinkate man duoti, kad aš jums jį išduočiau?“ Ir jie pristatė jam trisdešimt sidabrinių.
20O vakarui atėjus, jis su Dvylika atsisėdo [valgyti].
26¶ Ir jiems valgant, Jėzus, paėmęs duoną ir pasakęs palaiminimą, [ją] laužė ir davė mokytiniams ir tarė: „Imkite, valgykite – tai yra mano kūnas.“
27Ir paėmęs taurę ir padėkojęs, jis jiems davė, sakydamas: ‹„Gerkite iš jos visi,›
28‹nes tai yra mano kraujas, kuris ›[yra] naujosios sandoros [kraujas], kuris išliejamas už daugelį dėl nuodėmių atleidimo.
29‹Bet sakau jums: visai negersiu šito vynmedžio vaisiaus nuo šiol iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje.“›
30Ir pagiedoję giesmę jie išėjo į Alyvų kalną.
33O Petras atsakydamas jam tarė: „Nors ir visi atsimes dėl tavęs, aš niekada neatsimesiu!“
39Ir truputį toliau paėjęs, jis parpuplė veidu žemyn ir meldėsi, sakydamas: ‹„O mano Tėve, jeigu yra įmanoma, teaplenkia mane šita taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“›
41Budėkite ir melskitės, kad neįžengtumėte į pagundą. Dvasia iš tikrųjų noringa, bet kūnas silpnas.“
56Bet visa tai įvyko, kad išsipildytų pranašų šventraščiai.“ Tada visi mokytiniai paliko jį ir pabėgo.
75Ir Petras prisiminė Jėzaus jam pasakytą žodį: „Prieš gaidžiui pragystant, tu triskart manęs išsižadėsi.“ Ir jis išėjo laukan ir karčiai verkė.