1¶ „Štai aš siųsiu savo pasiuntinį, ir jis paruoš kelią pirma manęs. Ir staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote, būtent sandoros pasiuntinys, kuriuo jūs gėritės, štai jis ateis“, – sako kareivijų VIEŠPATS.
2Tačiau, kas gali ištverti jo atėjimo dieną? Ir kas išsilaikys jam pasirodžius? Nes jis [yra] lyg metalų grynintojo ugnis ir lyg skalbėjų muilas,
3ir jis atsisės kaip sidabro grynintojas bei valytojas. Jis valys Levio sūnus ir juos nušveis kaip auksą ir sidabrą, kad jie būtų tokie, kurie aukoja aukas VIEŠPAČIUI teisingai.
6Kadangi aš [esu] VIEŠPATS, aš nesikeičiu; todėl jūs, Jokūbo sūnūs, nepražuvote.
7Jūs jau nuo savo tėvų dienų atsitraukėte nuo mano nuostatų ir [jų] nesilaikėte. Sugrįžkite pas mane, tai Aš sugrįšiu pas jus, – sako Galybių VIEŠPATS. „Bet jūs sakote: „Kaip mes sugrįšime?
16Tada tie, kurie bijojo VIEŠPATIES, [dažnai] kalbėjosi vienas su kitu; o VIEŠPATS tai dėmėjosi ir klausėsi, ir jo akivaizdoje buvo parašyta atminimo knyga labui tų, kurie bijojo VIEŠPATIES ir mąstė apie jo vardą.
17„Manąją veikimo dieną, – sako Kareivijų VIEŠPATS, – jie man bus ypatinga brangenybė, ir jų gailėsiuos, kaip žmogus gailisi savo sūnaus, kuris jam tarnauja.“