7¶ Taigi tetrarchas Erodas išgirdo [apie] visus jo daromus dalykus ir sumišo, nes buvo kai kurių pasakyta, kad Jonas yra prikeltas iš numirusių,
23Ir jis pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, tas privalo išsižadėti savęs, privalo pasiimti kasdien savo kryžių ir privalo sekti paskui mane.
24Nes bet kas, kuris ketina išgelbėti savo gyvybę, [tas] ją pražudys, o bet kas, kuris pražudys savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.
30Ir štai du vyrai kalbėjosi su juo. Jie buvo Mozė ir Elijas,
31kurie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie jo iškeliavimą, kurį jis netrukus įvykdys Jeruzalėje.
37¶ Ir įvyko, kad paskesnę dieną, jiems nusileidus nuo kalno, jį pasitiko didelė minia.
38Ir štai [vienas] žmogus šaukė iš minios, sakydamas: „Mokytojau, meldžiu tave, pažvelk į mano sūnų, nes jis yra mano vienintelis [vaikas].
39Ir štai dvasia pačiumpa jį, ir jis staiga sušunka. Ir ji tąso jį, kad jis putoja, ir vargais negalais nuo jo atstoja jį sumušdama.
40Ir meldžiau tavo mokytinių ją išvaryti, bet jie nepajėgė.“
41Ir Jėzus atsakydamas tarė: „O netikinti ir iškrypusi karta! Iki kol aš būsiu su jumis ir jus kęsiu? Atvesk čia savo sūnų.
42Ir jam dar beprieinant, velnias parmetė jį žemyn ir didžiai tąsė. Bet Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, ir išgydė vaiką ir jį atidavė jo tėvui.
43Ir visi labai stebėjosi galinga Dievo jėga. Bet jiems visiems besistebint visu tuo, ką Jėzus padarė, jis tarė savo mokytiniams:
55¶ Bet jis atsisukęs, sudraudė juos ir tarė: „Nežinote, kokios jūs esate dvasios,
56Nes žmogaus Sūnus atėjo ne žmonių gyvybių pražudyti, bet išgelbėti“. Ir jie nukeliavo į kitą kaimą.
60Jėzus jam tarė: „Palik mirusiems laidoti savo mirusius, bet tu eik ir skelbk Dievo karalystę.“
61Ir kitas tarė: „Viešpatie, aš seksiu paskui tave, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su savo namiškiais.“
62O Jėzus jam tarė: „Nė vienas, uždėjęs ant plūgo ranką ir besižvalgąs atgal, netinka Dievo karalystei.“