1¶ Ir kai jis pabaigė visus savo pasakymus besiklausiusiems žmonėms, jis įėjo į Kapernaumą.
2Ir vienas šimtininko tarnas, kuris jam buvo brangus, sirgo ir buvo arti mirties.
3Ir išgirdęs apie Jėzų, jis pasiuntė pas jį žydų vyresniuosius, maldaudamas jo, kad jis ateitų ir išgydytų jo tarną.
4Ir atėję pas Jėzų jie primygtinai jo prašinėjo, sakydami, kad vertas yra tas, kuriam tai padarys,
5nes jis myli mūsų tautą ir pats pastatė mums sinagogą.
6Tai Jėzus ėjo su jais. O jam jau esant nebetoli nuo namų, šimtininkas pasiuntė pas jį draugus, sakydamas jam: „Viešpatie, nesivargink, nes nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.
7Todėl net nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet pasakyk žodžiu, ir mano tarnas pasveiks.
8Nes ir aš esu žmogus, skirtas [būti] pavaldinys, turintis sau pavaldžių kareivių, ir sakau vienam: „Eik! – ir jis eina, ir kitam: „Ateik! – ir jis ateina, ir savo tarnui: „Padaryk tai! – ir jis daro.
9Tuos dalykus išgirdęs, Jėzus stebėjosi juo ir, atsigręžęs į minią, kuri sekė paskui jį, tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo.
10O sugrįžę į namus, pasiustieji rado tarną, kuris buvo susirgęs, sveiką.
11¶ Ir paskesnę dieną įvyko, kad jis įėjo į miestą, vadinamą Nainu; o kartu su juo keliavo daugelis jo mokytinių ir gausi minia.
12O kai jis prisiartino prie miesto vartų, štai buvo išnešamas numirėlis, – vienintelis savo motinos sūnus, o ji buvo našlė. Ir didoka miesto minia buvo su ja.
13Ir kai Viešpats ją pamatė, jį apėmė gailestis dėl jos ir jis jai tarė: „Neverk.
14Ir priėjęs jis palietė karsto laidojimo neštuvus ir nešėjai sustojo; ir jis tarė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“
15Ir numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti, ir [Jėzus] atidavė jį jo motinai.
16Ir visus apėmė baimė, ir jie šlovino Dievą, sakydami: „Didis pranašas iškilo tarp mūsų!“ ir: „Dievas pagalbon aplankė savo tautą!“
17Ir ši žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir po visą apylinkę.
23Ir yra palaimintas kas tik nepasipiktins manimi.
27[Jis] yra tasai, apie kurį yra parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavo veido savo pasiuntinį, kuris paruoš tau kelią pirma tavęs.
29Ir [jį] išgirdusi visa liaudis, taip pat muitininkai, išteisino Dievą, pasikrikštydami Jono krikštu.
35Bet visi jos vaikai išmintį išteisina.
43‹Bet jiems neturint iš ko atmokėti, jis nuoširdžiai abiem atleido. Taigi pasakyk man, kuris iš jų labiau jį mylės?“›
47Todėl aš tau sakau: jos nuodėmės, kurių yra daug, yra atleistos; dėl to ji labai mylėjo. O kam yra atleista mažai, [tas] myli mažai.
49Ir atsilošusieji kartu prie stalo pradėjo tarpusavyje kalbėti: „Kas yra šis, kuris net nuodėmes atleidžia?“