1¶ Ir įvyko tomis dienomis, kad išėjo ciesoriaus Augusto įsakas, kad visas pasaulis užsirašytų apmokestinimui.
2(Toks pirmasis surašymas apmokestinimui įvyko Siriją valdančiajam Kvirinui [dalyvaujant].)
3Ir visi ėjo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.
4Ir Juozapas irgi ėjo iš Galilėjos, iš Nazareto miesto, aukštyn į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, – nes jis buvo iš Dovydo namų ir giminės, –
5užsirašyti kartu su žmona Marija, – jam pažadėta į žmonas, – [kuri] buvo stora dėl nėštumo.
6Ir įvyko taip, kad jiems ten esant, [nėštumo] dienos pasibaigė, tad ji turėjo gimdyti.
7Ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų ir suvystė jį vystyklais ir paguldė jį ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos svečių patalpose.
8¶ Ir tame pačiam krašte buvo piemenų, kurie pasiliko lauke ir budėjo naktį prie savo kaimenės.
9Ir štai prie jų atsirado Viešpaties angelas, ir aplink jų smarkiai nušvietė Viešpaties šlovė, tai jie labai išsigando.
10Bet angelas jiems tarė: „Nebijokite, nes štai skelbiu jums gerą žinią – didį džiaugsmą, kuris bus kiekvienai tautai,
11kad šiandien Dovydo mieste jums gimė Išgelbėtojas, kuris yra Kristus, Viešpats.
13Ir staiga prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija, girianti Dievą ir sakanti:
14„Šlovė Dievui aukščiausiose aukštybėse, o ramybė žemėje, palankumas žmonėse!“
15Ir taip įvyko, kad angelams pasišalinus nuo jų į dangų, piemenys kalbėjo vienas kitam: „Būtinai pereikime į Betliejų ir pamatykime, kas įvyko, ką Viešpats mums pranešė!“
16Ir jie atskubėjo ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, gulintį ėdžiose.
17Ir [tai] pamatę jie plačiai apskelbė jiems kalbėtą pasakymą apie šį vaikelį.
18Ir visi, kurie girdėjo, stebėjosi tais dalykais, kurie jiems buvo piemenų pasakyta.
19Bet Marija įsidėmėjo visus šiuos dalykus ir svarstė [juos] savo širdyje.
20Ir piemenys grįžo šlovindami ir girdami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę taip, kaip jiems buvo pasakyta.
21¶ Ir kai buvo suėjusios aštuonios dienos vaikui apipjaustyti, jis buvo pavadintas vardu Jėzus, kuriuo [vardu] angelas jį pavadino anksčiau nei jis buvo pradėtas įsčiose.
22Ir kai buvo suėjusios jos apsivalymo pagal Mozės įstatymą dienos, jie nunešė jį į Jeruzalę, kad pristatytų [jį] Viešpačiui, –
23kaip yra parašyta Viešpaties įstatyme: „Kiekvienas vyriškos lyties [kūdikis], kuris [pirmąkart] atveria [motinos] įsčias, bus pašventintas Viešpačiui“ –
24ir kad duotų auką pagal tai, kas pasakyta Viešpaties įstatyme: „Porą purplelių arba du jaunus balandžius“.
25¶ Ir štai Jeruzalėje buvo žmogus, vardu Simeonas. O tas žmogus [buvo] teisus ir dievobaimingas, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo.
26Ir jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nepatirsiąs mirties, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų.
27Ir jis dėl Dvasios [įtakos] atėjo į šventyklą. O tėvams įnešant vaikelį Jėzų, kad pasielgtų su juo pagal įstatymo įsigalėjusią tvarką,
28jis ir paėmė jį į savo rankas ir palaimino Dievą ir tarė:
29„O Valdove, tu dabar pagal savo žodį leidi savo tarnui iškeliauti ramybėje,
30nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą,
31kurį paruošei visų tautų akivaizdoje:
32Šviesą kitataučiams duoti apreiškimo ir tavosios Izraelio tautos šlovę.“
33Tai Juozapas ir jo motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama.
34Ir Simeonas juos palaimino ir tarė Marijai, jo motinai: „Štai, šis [vaikas] yra padėtas daugelio Izraelyje kritimui ir pakėlimui, taip pat ženklui, prieš kurį bus žodžiaujama,
35(taip ir tavo pačios sielą pervers kalavijas) – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“
36Buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero genties. Ji buvo sulaukusi labai senyvo amžiaus, po savo mergystės išgyvenusi septynerius metus su vyru,
37ir našlavusi apie aštuoniasdešimt ketverius metus. Ji nesitraukdavo iš šventyklos tarnaudama Dievui pasninkais ir maldomis naktį ir dieną.
38Ir ji, tuo pat metu priėjusi, dėkojo Viešpačiui ir ėmė kalbėti apie [kūdikį] visiems, kurie Jeruzalėje laukė išpirkimo.
39Ir kai jie buvo atlikę visa pagal Viešpaties įstatymą, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.
40O vaikas vis augo ir vis stiprėjo dvasia, pripildytas išminties, ir Dievo malonė buvo ant jo.
41¶ Ir jo tėvai kiekvienais metais per Aplenkimo šventę keliaudavo į Jeruzalę.
42Ir kai jis buvo dvylikos metų, šventės papročiu jie nuvyko aukštyn į Jeruzalę.
49Ir jis jiems tarė: „Kodėl manęs ieškojote? Ar nežinojote, kad man reikia užsiimti savo Tėvo reikalais?“
50Bet jie nesuprato pasakymo, kurį jis jiems kalbėjo.
51Ir jis ėjo su jais žemyn ir atėjo į Nazaretą, ir elgėsi pavaldžiai jiems; o jo motina visus šituos pasakymus laikė atidžiai savo širdyje.
52Ir Jėzus vis augo išmintimi, ūgiu ir Dievo bei žmonių teigiamu požiūriu [į jį].