1¶ Ir jis pasakė jiems palyginimą apie būtinumą visada melstis ir nepailsti,
2sakydamas: „Viename mieste buvo vienas teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nepaisė žmonių;
7Ir argi Dievas neįvykdys keršto už savo išrinktuosius, kurie dieną ir naktį jam šaukia, ir jų atžvilgiu jis ilgai pakenčia?
9Ir jis pasakė šitą palyginimą kai kuriems, kurie pasitikėjo savimi, kad yra teisūs, o visus kitus niekino:
10„Du žmonės nuėjo aukštyn į šventyklą melstis: vienas – fariziejus, o kitas – muitininkas.
11Fariziejus atsistojęs šitaip meldėsi sau: ‚Dieve, dėkoju tau, kad nesu kaip visi kiti žmonės – plėšikai, neteisūs, svetimautojai arba va kaip šis muitininkas.
12Aš pasninkauju du kartus per savaitę, duodu dešimtinę nuo visko, ką gaunu.‘
13O muitininkas, stovėdamas atokiai, net neturėjo noro [savo] akių pakelti į dangų, bet mušėsi į krūtinę, sakydamas: ‚Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!‘
14Sakau jums: šitas nuėjo žemyn į savo namus išteisintas, ne anas, nes kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, bet kas save žemina, bus išaukštintas.“
16Bet pasišaukęs juos Jėzus tarė: „Leiskite vaikučiams ateiti pas mane ir jiems nedrauskite, nes tokių yra dangaus karalystė.
18Ir vienas valdytojas jo paklausė, sakydamas: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“
19O Jėzus jam tarė: „Kodėl mane vadini geru? Niekas [nėra] geras, tik vienas Dievas.
25nes lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę.“
27O jis tarė: „Tie dalykai, kurie neįmanomi žmonėms, yra įmanomi Dievui.“