8¶ Ir valdovas pagyrė neteisųjį prievaizdį, kadangi jis išmintingai pasielgė. Juk šio pasaulio vaikai savo kartoje yra išmintingesni negu šviesos vaikai.
9Ir aš jums sakau: darykite sau draugų neteisios mamonos [pagalba]; kad kai jūs išsibaigsite [žemėje], jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.
10Kas ištikimas mažiausiame dalyke, tas yra ištikimas ir dideliame, o kas neteisus mažiausiame dalyke, tas yra neteisus ir dideliame.
11‹Taigi, jeigu nebuvote ištikimi neteisios mamonos atžvilgiu, kas jums patikės tikruosius turtus?›
13Jokiam tarnui neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba vieno tvirtai laikysis, o kitą nieku vers. Jums neįmanoma tarnauti Dievui ir mamonai.
15Ir jis jiems tarė: „Jūs esate tie, kurie [patys] išteisina save žmonių akyse, bet Dievas pažįsta jūsų širdis, nes tai, kas tarp žmonių aukštai vertinama, Dievo akyse yra bjaurybė.
19¶ O buvo tam tikras turtingas žmogus, kuris vilkėdavo purpuru bei plona drobe ir kasdien linksmindavosi ištaigingai;
20taip pat buvo tam tikras elgeta, vardu Lozorius, kuris gulėjo prie jo vartų, aptekęs votimis
21ir geisdamas pasisotinti iš trupinių, kurie krisdavo nuo turtuolio stalo; tačiau netgi šunys atėję laižydavo jo žaizdas.
22Ir įvyko, [kad] elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo užantį; mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
23Ir pragare, pakėlęs savo akis, kęsdamas kančias, jis iš tolo pamato Abraomą ir jo užantyje Lozorių.
24Ir šaukdamas jis tarė: ‚Tėve Abraomai, pasigailėk manęs ir pasiųsk Lozorių, kad jis pamirkytų savo piršto galą į vandenį ir atvėsintų mano liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje.‘
25Bet Abraomas tarė: ‚Atsimink, sūnau, kad tu per savo gyvenimą atsiėmei savo gėrybes ir Lozorius tokiu pat būdu [atsiėmė] blogybes. O dabar šis yra guodžiamas, bet tu baisiai kenti.
26Ir be visų šitų dalykų, tarp mūsų ir jūsų yra įtvirtinta didžiulė praraja tam, kad tie, kurie nori iš čia pereiti pas jus, negali, ir anie iš ten negali ateiti pas mus.‘
27Tada jis tarė: ‚Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį į mano tėvo namus,
28– nes turiu penkis brolius, – kad jis jiems paliudytų, jog ir jie nepatektų į šią kančios vietą.‘
29Abraomas jam sako: ‚Jie turi Mozę ir pranašus, jie privalo jų klausyti.‘
30O anas tarė: ‚Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš numirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų.‘
31Ir jis jam tarė: ‚Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nors kas ir iš numirusiųjų prisikeltų, jie nesileis įtikinami.‘“