1¶ Po šių dalykų Jėzus vėl pasirodė mokytiniams prie Tiberiados jūros. Ir jis pasirodė šitaip.
2Buvo kartu Simonas Petras ir Tomas, vadinamas Didymu, taip pat Natanaelis iš Galilėjos Kanos, ir Zebediejaus [sūnūs], ir kiti du iš jo mokytinių.
3Simonas Petras jiems *tarė: „Einu žvejoti.“ Jie jam *atsiliepė: „Ir mes einame su tavimi.“ Jie išėjo ir tuojau sulipo į valtelę, bet tą naktį nieko nesugavo.
4Rytui jau išaušus, Jėzus stovėjo ant kranto, Bet mokytiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus.
5Tada Jėzus jiems *tarė: ‹„Vaikai, neturite kokio maisto, ar ne?“› Jie atsakė jam: „Ne“.
6Tad jis jiems tarė: ‹„Užmeskite tinklą į dešinę pusę nuo valties, ir rasite.“› Taigi jie užmetė, ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.
7Todėl tas mokytinis, kurį Jėzus mylėjo, *pasakė Petrui: „Tai Viešpats!“ O Simonas Petras, išgirdęs, kad tai esąs Viešpats, apsijuosė žvejo drabužiu, nes buvo neapsirengęs, ir metėsi į jūrą.
8O kiti mokytiniai atvyko valtele, nes buvo netoli nuo sausumos – tik [už] daugmaž dviejų šimtų uolekčių – atitempdami tinklą su žuvimis.
9Tada, kai jie išlipo į sausumą, jie pamatė paruoštas medžio anglių žėrinčias žarijas ir ant [jų] padėtą žuvį – taip pat duoną.
10Jėzus jiems *pasakė: ‹„Atneškite iš žuvų, kurias ką tik sugavote.“›
11Simonas Petras nuėjo ir išvilko į sausumą tinklą, pilną didelių žuvų, [iš viso] šimtą penkiasdešimt tris. Ir [nors] jų buvo tiek daug, [tačiau] tinklas nesuplyšo.
12Jėzus jiems *tarė: ‹„Ateikite šen, valgykite!“› Ir nė vienas iš mokytinių nedrįso jo klausti: „Kas tu esi?“, [nes ]jie žinojo, jog tai yra Viešpats.
13Taigi Jėzus *priėjo, *paėmė duonos ir *davė jiems, taip pat ir žuvies.
14Tai [buvo] jau trečias kartas, [kai] Jėzus, prikeltas iš numirusiųjų, pasirodė mokytiniams.
15Tad jiems pavalgius Jėzus *tarė Simonui Petrui: ‹„Simonai, Jonos sūnau,› ‹ar› ‹myli mane labiau negu šitie?“› Jis jam *tarė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jis sako jam: ‹„Vis maitink mano avinėlius.“›
16Jis vėl, antrą kartą, jam *pasakė: ‹„Simonai, Jonos sūnau, ar› ‹myli mane?“› Tas jam *tarė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jis jam *pasakė: ‹„Vis ganyk mano avis.“›
17Jis trečią kartą jam *pasakė: ‹„Simonai, Jonos sūnau, ar› ‹myli mane?“› Petras nuliūdo, kad jis sakė jam trečią kartą: „Ar myli mane?“ Ir jis tarė jam: „Viešpatie, tu žinai viską; tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam *tarė: ‹„Vis maitink mano avis.›
18‹Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, susijuosdavai ir vaikščiodavai, kur norėjai. Bet kai pasensi, ištiesi savo rankas, ir kitas tave apjuos ir ves, kur tu nenori.“›
19Tai jis kalbėjo nurodydamas, kokia mirtimi [Petras] pašlovinsiąs Dievą. Ir tai pasakęs, jis [dar] jam *tarė: ‹„Sek paskui mane!“›
20Tada Petras atsisukęs *pamatė iš paskos einantį mokytinį, kurį Jėzus mylėjo, kuris taip pat per vakarienę buvo atsilošęs ant [Jėzaus] krūtinės ir taręs: „Viešpatie, kas yra tas, kuris tave išduos?“
21Petras, matydamas jį, *tarė Jėzui: „Viešpatie, o kas šitam [bus]?“
22Jėzus jam *tarė: ‹„Jeigu norėčiau, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane.“›
23Tad tas pasakymas pasklido tarp brolių, jog tasai mokytinis nemirsiąs. Bet Jėzus jam nesakė, kad jis nemirsiąs, tik: „Jeigu norėčiau, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas [gi] tau?“
24Šis [ir] yra tas mokytinis, kuris liudija apie tuos dalykus ir juos užrašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas yra tiesa.
25Ir yra taip pat daug kitų dalykų, – kiek tik padarė Jėzus, – kuriuos užrašius po vieną, [tai] manau, [kad] net pats pasaulis nesutalpintų knygų, [kurios būtų] parašytos. Amen.