1¶ Pirmąją savaitės [dieną], anksti, kai dar buvo tamsu, *atėjo Marija Magdalietė prie kapo ir *pamatė nuo kapo rūsio [angos] nuristą akmenį.
2Tad ji *nubėgo ir *atbėgo pas Simoną Petrą ir pas kitą mokytinį, kurį mylėjo Jėzus, ir jiems *pasakė: „Jie paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur jį padėjo!“
3Taigi Petras ir tas kitas mokytinis išėjo ir leidosi prie kapo.
4Ir abu bėgo kartu, bet [tas] kitas mokytinis pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapą.
5Ir pasilenkęs jis *pamatė padėtas linines drobules, tačiau neįėjo.
6Tada Simonas Petras *atėjo sekdamas paskui jį ir įėjo į kapo rūsį, ir *matė padėtas linines drobules
7bei skepetą, buvusią ant jo galvos, ne prie drobulių gulinčią, bet atskirai suvyniotą į vieną vietą.
8Tuomet tad įėjo ir kitas mokytinis, kuris pirmas atėjo prie kapo – ir pamatė ir patikėjo.
9Mat jie šventraščio dar nebuvo supratę, kad jis turi prisikelti iš numirusiųjų.
10Tada tie mokytiniai vėl parėjo į savuosius namus.
11O Marija verkdama stovėjo lauke palei kapą. Taigi, beverkdama ji pasilenkė į kapo vidų
12ir *pamatė du angelus baltais [drabužiais] sėdinčius: vieną galvūgalyje, o kitą kojų [vietoje], kur buvo paguldytas Jėzaus kūnas.
13Ir jie *tarė jai: „Moterie, kodėl verki?“ Ji *tarė jiems: Todėl, kad jie paėmė mano Viešpatį, ir nežinau, kur jį „padėjo.“
14Ir tuos [žodžius] pasakiusi ji atsisuko atgal ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai buvo Jėzus.
15Jėzus *tarė jai: ‹„Moterie, kodėl verki? Ko ieškai?“› Manydama, kad jis esąs sodininkas, ji tarė jam: „Gerbiamasis, jei tamsta išnešei jį, pasakyk man, kur jį padėjai, ir aš jį pasiimsiu.“
16Jėzus jai *tarė: ‹„Marija!“› Ji atsisuko ir jam *tarė: „Rabuni!“ (verčiant būtų pasakyta „Mokytojau!“).
17Jėzus jai sako: ‹„Neliesk manęs, nes dar nesu ›‹pakilęs pas savo Tėvą. Bet eik pas mano brolius ir jiems pasakyk: ‚Aš pakylu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą‘.“›
18Marija Magdalietė *atėjo pranešdama mokytiniams, kad ji mačiusi Viešpatį, ir [kad] jis pasakė jai tuos [žodžius].
19Taigi, tą dieną, pirmąją savaitės [dieną], vakarui atėjus ir durims, kur buvo susirinkę mokytiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir jiems *pasakė: ‹„Ramybė jums!“›
20Ir tai pasakęs, jis parodė jiems [savo] rankas ir savo šoną. Išvydę Viešpatį, mokytiniai dėl to nudžiugo.
21Tada Jėzus vėl jiems tarė: ‹„Ramybė jums! Kaip Tėvas yra mane siuntęs, taip ir aš jus siunčiu.“›
22Ir tai pasakęs jis kvėpė į [juos] ir jiems taria: ‹„Priimkite Šventąją Dvasią:›
23‹kieno tik nuodėmes ›‹atleisite, tiems jos yra atleistos; kieno tik ›[nuodėmes] sulaikysite, jos yra sulaikytos.“
24Tačiau, kai atėjo Jėzus, Tomo, vadinamo Didymu, vieno iš Dvylikos, su jais nebuvo.
25Tad kiti mokytiniai jam tarė: „Mes matėme Viešpatį!“ Bet jis tarė jiems: „Jei nepamatysiu jo rankose vinių žymės ir neįdėsiu savo piršto į vinių žymę ir neįkišiu savo rankos į jo šoną, [tuo] visai netikėsiu.“
26Ir po aštuonių dienų jo mokytiniai vėl buvo viduje, ir Tomas su jais. Durims esant užrakintoms, Jėzus atėjo, atsistojo viduryje ir prabilo: ‹„Ramybė jums!“›
27Paskui jis *pasakė Tomui: ‹„Ištiesk čia savo pirštą, ir apžiūrėk mano rankas, ir ištiesk čia savo ranką ir įkišk į mano šoną, – ir nebūk netikintis, bet tikintis!“›
28Ir Tomas atsakydamas tarė jam: „Mano Viešpatie ir mano Dieve!“
29Jėzus jam *pasakė: ‹„Tomai, tu esi tikėjęs todėl, kad esi mane matęs; tie, kurie nematė, ›‹tačiau tikėjo, yra palaiminti!“›
30Žinoma, savo mokytinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų antgamtinių ženklų, kurie nėra surašyti šioje knygoje.
31O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvybę jo vardu.