1¶ Tada, šešios dienos prieš Aplenkimo [šventę], Jėzus atėjo į Betaniją, kur buvo numirėlis Lozorius, kurį jis prikėlė iš numirusiųjų.
2Taigi, ten jie iškėlė jam vaišes ir Morta patarnavo, o Lozorius buvo vienas iš atsilošiančiųjų su juo prie stalo.
3Tada Marija, paėmusi svarą labai brangių tepamųjų kvepalų iš tikro nardo, patepė Jėzui kojas. Ji ir nušluostė jo kojas savo plaukais. Ir namai prisipildė tepamųjų kvepalų kvapo.
4Tada vienas iš jo mokytinių, Simono [sūnus] Judas Iskarijotas, kuris jį išduos, *pasakė:
5„Kodėl šie tepamieji kvepalai nebuvo parduoti už tris šimtus denarų ir [pinigai] neatiduoti vargšams?“
6Jis tai sakė ne todėl, kad rūpinosi vargšais, bet todėl, kad buvo vagis ir turėjo kasą, ir nešiojosi tai, kas buvo į ją įdedama.
7Tad Jėzus tarė: ‹„Palik ją ramybėje, ji ›‹juos buvo laikiusi mano laidojimo dienai.›
8‹Nes vargšų visada turite šalia savęs, bet mane ne visada ›‹turėsite.“›
9Taigi didelė žydų minia žinojo, kad jis ten buvo, ir jie atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet kad pamatytų ir Lozorių, kurį jis prikėlė iš numirusiųjų.
10Bet aukštieji kunigai susitarė, kad ir Lozorių nužudytų,
11nes daugybė žydų per jį atsitraukė [nuo jų] ir įtikėjo Jėzumi.
12¶ Rytojaus dieną didelė minia, kuri atvyko į šventę, išgirdusi, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę,
13pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti ir šaukė: „Osana! Palaimintas tas, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio Karalius!“
14O Jėzus, radęs jauną asilą, užsėdo ant jo, kaip yra parašyta:
15Nebijok, Siono dukterie! Štai tavo Karalius ateina, sėdintis ant asilės jauniklio.
16O iš pradžių jo mokytiniai šitų dalykų nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, tada jie prisiminė, kad šie dalykai buvo apie jį parašyta, ir [kad] jie buvo jam tai padarę.
17Taigi vis dar liudijo [apie tai] minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė jį iš numirusiųjų.
18Žmonių būrys todėl ir išėjo jį pasitikti, nes buvo girdėjęs jį padarius tą antgamtinį ženklą.
19Todėl fariziejai kalbėjo vieni kitiems: „Matote, kaip nieko negalite padaryti! Štai pasaulis nuėjo paskui jį!“
20¶ Ir tarp atėjusiųjų aukštyn garbinti per šventę buvo tam tikri graikai.
21Taigi tie priėjo prie Pilypo, [kilusio] iš Galilėjos Betsaidos, ir prašė jo, sakydami: „Gerbiamasis, norėtume pamatyti Jėzų.“
22Pilypas *nuėjo ir *pasakė Andriejui, o Andriejus ir Pilypas dar Jėzui *pasakė.
23O Jėzus jiems atsakė, sakydamas: ‹„Yra atėjusi valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.›
24‹Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas įkritęs į žemę nemiršta, jis lieka vienas, bet jeigu numiršta, jis duoda daug vaisių.›
25‹Kas myli savo ›‹gyvybę, ją ›‹pražudys, tačiau kas ›‹nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją ›‹amžinam gyvenimui.›
26‹Jei kas man tarnauja, jis turi sekti paskui mane, ir kur aš esu, ten bus ir mano tarnas; jei kas man tarnauja, tą gerbs ›[mano] Tėvas.
27‹Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš sakysiu: ‚Tėve, išgelbėk mane nuo šios valandos!‘? Bet dėl šios priežasties aš atėjau į šią valandą.›
28‹Tėve, pašlovink savo vardą.“› Tada iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš [jį] pašlovinau ir vėl pašlovinsiu.“
29Todėl [aplink] stovinti ir [tai] girdėjusi minia sakė griaustinį sugriaudus. Kiti sakė: „Angelas jam kalbėjo.“
30Jėzus atsakydamas tarė: ‹„Ne dėl manęs ›‹pasigirdo tas balsas, bet dėl jūsų.›
31‹Dabar yra šio pasaulio teismas, dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas lauk.›
32‹O aš, ›‹kai būsiu aukštyn iškeltas nuo žemės, visus trauksiu pas save.“›
33Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam numatyta mirti.
34Žmonės jam atsakė: „Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Kristus pasilieka per amžius. Tai kaip tu [gali] sakyti, kad Žmogaus Sūnus turi būti iškeltas aukštyn? Kas yra tas Žmogaus Sūnus?“
35Tada Jėzus jiems tarė: ‹„Dar trumpą laiką ›‹Šviesa yra su jumis. Vaikščiokite, kol turite Šviesą, kad ant jūsų neužeitų tamsa. O tas, kuris vaikšto tamsoje, nežino, kur eina.›
36‹Kol turite Šviesą, pasitikėkite Šviesa, kad ›‹būtumėte ›‹Šviesos vaikai.› Tai pasakęs Jėzus išėjo ir pasislėpė nuo jų.
37¶ Bet nors jis buvo padaręs tiek daug antgamtinių ženklų jų akivaizdoje, tačiau jie netikėjo juo,
38kad išsipildytų pranašo Izaijo pasakymas, kurį jis kalbėjo: VIEŠPATIE, kas patikėjo girdima mūsų žinia? Ir kuriam buvo apreikšta Viešpaties ranka?
39Jie negalėjo tikėti, nes Izaijas vėl pasakė:
40Jis yra apakinęs jų akis ir užkietinęs jų širdį, kad nematytų akimis nei suvoktų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.
41Tuos dalykus pasakė Izaijas, kai pamatė jo šlovę ir kalbėjo apie jį.
42¶ Vis dėlto net iš vyresnybės daugelis įtikėjo jį, bet dėl fariziejų jie neišpažino [jo], kad nebūtų pašalinti iš sinagogos,
43nes žmonių šlovę jie mėgo labiau už Dievo šlovę.
44¶ O Jėzus šaukdamas tarė: ‹„Kas tiki manimi, ›[tas] tiki ne manimi, bet tuo, kuris mane siuntė.
45‹Be to, kas mato mane, mato tą, kuris mane siuntė.›
46‹Aš, Šviesa, esu atėjęs į pasaulį, kad kiekvienas, kuris manimi tiki, nepasiliktų tamsoje.›
47‹Ir jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, aš ›‹nesiimu jo teisti, nes atėjau ne tam, kad teisčiau pasaulį, bet kad išgelbėčiau pasaulį.›
48‹Kas mane atmeta ir mano žodžių nepriima, turi tą, kuris jį teisia; tas žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną.›
49‹Nes aš nekalbėjau ›‹vadovaudamasis savimi, bet Tėvas, kuris mane siuntė, pats davė man įsakymą, ką turiu sakyti ir ką turiu kalbėti.›
50‹Ir žinau, kad ›‹jo įsakymas yra ›‹amžinas gyvenimas. Todėl ką aš kalbu, kalbu taip, kaip Tėvas yra man pasakęs.“›