1¶ O buvo tam tikras sergantis [žmogus], Lozorius iš Betanijos, iš Marijos ir jos sesers Mortos kaimo.
2(O Marija buvo ta, kuri patepė Viešpatį tepamaisiais kvepalais ir nušluostė jo kojas savo plaukais; jos brolis Lozorius sirgo.)
3Todėl jo seserys pasiuntė pas jį, sakydamos: „Viešpatie, štai tas, kurį tu myli, serga!“
4Bet [tai] išgirdęs, Jėzus tarė: ‹„Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad Dievo Sūnus per ją būtų pašlovintas.›
5(Vis dėlto Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.)
6Taigi, kai jis išgirdo, kad [tas] serga, jis tąsyk net dvi dienas pasiliko toje vietoje, kur buvo.
7Vėliau, po to jis sako mokytiniams: ‹„Eikime vėl į Judėją.“›
8Jo mokytiniai jam sako: „Mokytojau, žydai ką tik kėsinosi tave užmušti akmenimis, o tu vėl ten vyksti?
9Jėzus atsakė: ‹„Argi diena neturi dvylika valandų?! Jeigu kas vaikščioja dieną, nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.›
10‹Bet jeigu kas naktį vaikščioja, suklumpa, nes jame nėra šviesos.“›
11Jis tai pasakė, o paskui jis sako jiems: ‹„Mūsų draugas Lozorius yra užmigęs, bet vykstu, kad jį pažadinčiau iš miego.“›
12Tad jo mokytiniai tarė: „Viešpatie, jeigu jis užmigęs, pasveiks.“
13(Tačiau Jėzus buvo kalbėjęs apie jo mirtį, bet jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą.)
14Tada Jėzus atvirai jiems pasakė: ‹„Lozorius mirė,›
15‹bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad tikėtumėte. Vis dėlto eikime pas jį.“›
16Tada Tomas, vadinamas Didymu, tarė savo bendramokytiniams: „Eikime ir mes, kad mirtume su juo.“
17¶ Atėjęs Jėzus rado jį jau keturias dienas buvusį kape.
18O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu, –
19ir daug Judėjos gyventojų atėjo pas tas [moteris], [tai yra] prie Mortos ir Marijos, kad jas paguostų dėl jų brolio.
20Taigi, kai Morta išgirdo, kad Jėzus ateinąs, ji išėjo jo pasitikti, bet Marija [liko] sėdėti namie.
21Tada Morta prabilo į Jėzų: „Viešpatie, jeigu būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.
22Bet žinau, kad netgi dabar, ko tik prašysi Dievą, Dievas tau duos.“
23Jėzus jai sako: ‹„Tavo brolis prisikels!“›
24Morta jam sako: „Žinau, kad jis prisikels prisikėlime, paskutiniąją dieną.“
25Jėzus jai tarė: ‹„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki manimi, net jei numirtų, gyvuos,›
26‹ir kiekvienas, kuris gyvuoja ir tiki manimi, jokiu atveju nemirs per amžius. Ar tai tiki?“›
27Ji sako jam: „Taip, Viešpatie, aš tikiu, kad tu esi Kristus, Dievo Sūnus, ateinantysis į pasaulį.“
28Ir tai pasakiusi ji nuėjo ir slapčiomis pasišaukė savo seserį Mariją, sakydama: „Mokytojas yra atėjęs ir tave šaukia.“
29Kai ji [tai] išgirdo, ji skubiai pakilo ir nuėjo pas jį.
30O Jėzus dar nebuvo atėjęs į kaimą, bet buvo toje vietoje, kur Morta jį pasitiko.
31Tada žydai, kurie buvo su ja namuose ir ją guodė, pamatę, kad Marija skubiai pakilo ir išėjo, sekė paskui ją, sakydami, kad ji eina prie kapo ten verkti.
32Tada, kai Marija atėjo, kur buvo Jėzus, jį pamačiusi, ji puolė jam į kojas, sakydama jam: „Viešpatie, jeigu būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs!“
33¶ Taigi, kai Jėzus pamatė ją verkiančią ir su ja atėjusius žydus verkiančius taip pat, jis dejavo dvasioje ir [pats] save jaudino
34ir tarė: ‹„Kur jį paguldėte?“› Jie tarė jam: „Viešpatie, ateik ir pamatyk.“
35Jėzus pravirko.
36Tada žydai tarė: „Štai kaip jis jį mylėjo!“
37O kai kurie iš jų tarė: „Ar tas, kuris atvėrė aklojo akis, negalėjo padaryti, kad ir šis nemirtų?“
38Todėl Jėzus vėl dejuodamas savyje ateina prie kapo. Tai buvo ola, ir prie jos buvo užristas akmuo.
39Jėzus sako: ‹„Pašalinkite akmenį.“› Μirusiojo sesuo Morta jam sako: „Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kaip jis yra [miręs].“
40Jėzus jai sako: ‹„Ar nesakiau tau, kad jeigu tikėsi, matysi Dievo šlovę?“›
41Tada jie pašalino akmenį, kur buvo paguldytas numirėlis. Ir Jėzus pakėlė akis aukštyn ir tarė: ‹„Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei.›
42‹Ir aš žinojau, kad tu visada manęs išklausai; bet dėl šalia stovinčios minios ›[tai] pasakiau, kad jie tikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“
43Ir tuos dalykus pasakęs jis garsiu balsu sušuko: ‹„Lozoriau, ›‹išeik!“›
44Ir išėjo tas, kuris buvo miręs, būdamas kojomis ir rankomis apvyniotas laidojimo aprišalais, o jo veidas buvo apvyniotas skepeta. Jėzus jiems sako: ‹„Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“›
45¶ Tad daugelis iš žydų, kurie atėjo pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo juo.
46Bet kai kurie iš jų nuėjo pas fariziejus ir papasakojo jiems, ką Jėzus padarė.
47Tad aukštieji kunigai ir fariziejai surinko tarybą ir tarė: „Ką darysime? Nes šitas žmogus daro daug antgamtinių ženklų.
48Jei šitaip jį paliksime, visi įtikės juo, ir romėnai ateis ir atims tą mūsų vietą bei mūsų tautą.“
49O vienas iš jų – Kajafas, būdamas vyriausiasis kunigas tais metais, jiems tarė: „Jūs visiškai nieko nei išmanote,
50nei susivokiate, kad mums yra naudinga, jog vienas žmogus mirtų už liaudį, bet nepražūtų visa tauta.“
51(O tai jis kalbėjo nesivadovaudamas savimi, bet, būdamas vyriausiasis kunigas tais metais, jis išpranašavo, kad Jėzus mirs už tą tautą,
52ir ne tik už tą tautą, bet kad jis taip pat surinktų į viena Dievo išsklaidytuosius vaikus.)
53Tada, nuo tos dienos, jie drauge sutarė, kad jį nužudytų.
54Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp Judėjos gyventojų, bet iš ten nuėjo į kraštą netoli dykumos, į miestą, vadinamą Efraimu, ir ten išbuvo su savo mokytiniais.
55Žydų Aplenkimo [šventė] buvo arti, ir daug [žmonių] iš [viso] krašto prieš Aplenkimo [šventę] traukė aukštyn į Jeruzalę apsivalyti.
56Tad jie ieškojo Jėzaus ir stoviniuodami šventykloje kalbėjosi vieni su kitais: „Kaip jūs manote? Jis neateis į šventę, ar ne?“
57Mat ir aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad, jei kuris žinotų, kur jis yra, praneštų, kad jie galėtų jį suimti.