1¶ Taip kalba VIEŠPATS: „Dangus – mano sostas, o žemė – mano kojų suolelis. Tai kur namai, kuriuos man galėtumėte pastatyti, ir kur gi mano atilsio vieta?
2Nes visa tai sukūrė mano ranka, [taip] ir visa tai egzistuoja, – sako VIEŠPATS. „Bet aš skiriu dėmesį tam, kuris nuolankus, kurio dvasia sužalota ir kuris dreba nuo mano žodžio.
13Aš taip paguosiu jus, kaip vyrą, kurį guodžia jo motina; ir jūs būsite paguosti Jeruzalėje.