1¶ Kas tikėjo girdima mūsų žinia, ir VIEŠPATIES ranka – kuriam ji buvo apreikšta?
2Nes jis išaugs jo akivaizdoje kaip ūglis ir kaip šaknis iš sausos žemės. Jis neturi nei [geros] formos, nei didingumo, ir kai žiūrime į jį, nėra išvaizdos, kad jo norėtume.
3Jis yra paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, ligą pažįstąs, paniekintas kaip [toks], nuo kurio slepiami veidai; jo aukštai nevertinome ir mes.
4Tikrai jis užnešė mūsų negalias ir nešiojo mūsų ligas, o mes jį laikėme ištiktu, Dievo smogtu ir kamuojamu.
5Tačiau jis buvo sužeistas dėl mūsų maištavimų, sumuštas dėl mūsų kalčių. Ant jo krito bausmė, kad mums būtų ramybė ir jo žaizdomis esame išgydyti.
6Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas sukome į savo kelią, bet VIEŠPATS uždėjo ant jo mūsų visų kaltę.
7Jis buvo engiamas ir kamuojamas, tačiau jis neatvėrė savo burnos; kaip avinėlis, vedamas pjauti ir kaip avis, tylinti prieš savo kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos.
8Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir iš teismo. O kas iš jo kartos apmąstys? Nes jis buvo atkirstas nuo gyvųjų šalies, ant jo krito smūgis už mano tautos nusižengimą.
12Todėl aš duosiu jam dalį tarp didžiūnų, ir su galingaisiais jis pasidalys grobį – dėl to, kad jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie maištininkų. Jis ir prisiėmė daugelio nuodėmę ir užtarė maištininkus.