1¶ „Guoskite, guoskite mano tautą! – sako jūsų Dievas. –
5ir VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta, ir visa žmonija drauge [ją] išvys, nes VIEŠPATIES burna [tai] kalbėjo“.
6Balsas tarė: „Šauk!“ Ir jis tarė: „Ką man šaukti?“ Kiekvienas kūnas [yra] žolė, ir visas jų grožis – kaip lauko gėlė.
7Žolė sudžiūsta, gėlė nuvysta, nes VIEŠPATIES dvasia pučia į ją. Iš tikrųjų tauta [yra] žolė.
8Žolė sudžiūsta, gėlė nuvysta, bet žodis nuo mūsų Dievo pasiliks per amžius.
11Kaip ganytojas jis ganys savo kaimenę, savo ranka surinks avinėlius, nešios juos prie krūtinės, švelniai vedžios žindančias [avis].
22[Tai] jis, kuris sėdi viršum žemės skritulio, ir jos gyventojai [atrodo] kaip žiogai, kuris ištiesia dangus kaip užuolaidą ir išskleidžia juos tarsi gyvenamą palapinę,
28Ar tu nesi sužinojęs, ar tu nesi girdėjęs? Amžinasis Dievas, VIEŠPATS, visų žemės pakraščių Kūrėjas, nepailsta ir nepavargsta; jo supratimas neištiriamas.
29Jis duoda nuvargusiam jėgų ir bejėgiui daugina stiprybę.
31bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES, atnaujins jėgas: jie pakils sparnais kaip ereliai, jie bėgs ir nepavargs, jie vaikščios ir nepails.