1¶ Ir Dievas kalbėjo visus šiuos žodžius, sakydamas:
2„Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto šalies, iš vergijos namų.
3Neturėk kitų dievų šalia manęs.
4Nedaryk sau jokio raižybos kūrinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, ar kas žemai žemėje, ar kas vandenyje po žeme;
5nesilenk prieš juos nei tarnauk jiems; nes aš – VIEŠPATS, tavo Dievas, – [esu] pavydus Dievas, vaikams paskiriantis tėvų blogadarybių aplankymą – trečiajai ir ketvirtajai [kartai] tų, kurie manęs nekenčia, –
6ir rodantis gailestingumą tūkstančiams tų, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
7Tuščiam reikalui nevartok VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nelaikys nekaltu to, kuris nerimtai vartoja jo vardą.
8Atsimink šabo dieną, kad ją laikytum šventa.
9Šešias dienas dirbk ir atlik visą savo darbą,
10bet septintoji diena [yra] VIEŠPATIES, tavo Dievo šabas. [Joje] nedirbk jokio darbo nei tu pats ar tavo sūnus ar tavo duktė, nei tavo tarnas ar tavo tarnaitė ar tavo gyvulys ar pas tave esantis svetimšalis, kuris [yra] tavo vartų [ribose],
11nes [per] šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas [yra] juose, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS palaimino šabo dieną ir pašventino ją.
12Gerbk savo tėvą ir savo motiną, kad tavo dienos būtų prailgintos šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda.
13Neįvykdyk žmogžudystės.
14Nesvetimauk.
15Nevok.
16Neliudyk melagingai prieš savo artimą.
17Negeisk savo artimo namų; negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei jo tarnaitės, nei jo jaučio, nei jo asilo, nei bet ko, kas [priklauso] tavo artimui.“
24Iš žemės padaryk man aukurą ir aukok ant jo savo deginamąsias ir savo taikos aukas, savo avis ir savo galvijus. Kiekvienoje vietoje, kurioje priminsiu savo vardą, aš ateisiu pas tave ir laiminsiu tave.