1¶ Simonas Petras, Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, tiems, kurie teisumu mūsų Dievo, tai yra mūsų Išgelbėtojo Jėzaus Kristaus, gavo tokį pat brangų tikėjimą kaip mūsų.
2Malonė ir ramybė tegausėja jums Dievo ir Jėzaus, mūsų Viešpaties, artimu pažinimu!
3¶ Kadangi jo dieviška jėga yra dovanojusi mums visus dalykus, kurie [praverčia] gyvenimui ir dievotumui per artimą pažinimą to, kuris pašaukė mus šlove ir šaunumu,
4– kuriais jis yra mums dovanojęs didžiausius bei brangius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškos prigimties dalininkais, pasprukę nuo sugedimo, esančio pasaulyje per geidulį, –
5[tai] ir jūs gi dėl tos pačios [priežasties], pasitelkdami visą stropumą, pridėkite prie savo tikėjimo šaunumą, o prie šaunumo – žinojimą,
6o prie žinojimo – susivaldymą, o prie susivaldymo – ištvermę, o prie ištvermės – dievotumą,
7o prie dievotumo – brolišką rūpinimąsi, o prie broliško rūpinimosi – meilę.
8Nes jeigu šitie dalykai būna jumyse ir gausėja, jie padaro [taip, kad jūs esate] nei tingūs, nei bevaisiai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus artimo pažinimo atžvilgiu.
9Bet tas, kuriam tų dalykų trūksta, yra aklas, trumparegis, užmiršęs apvalymą nuo savo senųjų nuodėmių.
10¶ Todėl, broliai, verčiau stropiai stenkitės sau padaryti patvarų savąjį pašaukimą ir išrinkimą, nes jeigu tuos dalykus darote, jūs niekaip niekada nepargriūsite;
11nes taip jums bus pridėta su gausumu įeiti į amžinąją mūsų Viešpaties bei Išgelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę.
12¶ Todėl neignoruosiu pareigos jums priminti apie šiuos dalykus visada, nors jūs žinote [juos] ir esate sutvirtinti tiesoje, kurią dabar turite.
13Aš gi manau, [kad] teisinga, kol tebesu šioje „padangtėje“, žadinti jus priminimu,
14nes žinau, kad netrukus padėsiu savo „padangtę“ į šoną, kaip ir man atskleidė mūsų Viešpats Jėzus Kristus.
15Bet ir stropiai stengsiuosi, kad man iškeliavus jūs kiekvienu metu galėtumėte prisiminti šiuos dalykus.
16¶ Nes mes nesekėme gudriai išgalvotomis pasakomis, kai jums davėme pažinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, bet buvome jo didybės liudininkai, matę savo akimis.
17Nes jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai Didingosios Šlovės [veikimu] jam atėjo toks balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“.
18Ir būdami su juo šventame kalne mes patys girdėjome tą balsą, atėjusį iš dangaus.
19¶ Be to, mes turime patikimesnį pranašišką žodį, į kurį sutelkdami dėmesį gerai darote, – kaip į žiburį, šviečiantį tamsioje vietoje, kol išauš Diena ir jūsų širdyse patekės Aušrinė,
20pirmiausiai žinodami tai, kad jokia šventraščio pranašystė nėra iš paties [žmogaus] savito atskleidimo,
21nes pranašystė niekuomet nebuvo atnešta žmogaus valia, bet šventi Dievo žmonės kalbėjo, Šventosios Dvasios nešami.