1¶ Taigi, mylimieji, turėdami šituos pažadus, apsivalykime nuo visokio kūno ir dvasios susitepimo, Dievo baimėje puoselėdami šventumą iki tikslo pasiekimo.
7ir ne tik jo atvykimu, bet ir ta paguoda, kuria jis buvo paguostas dėl jūsų, pranešdamas mums apie jūsų stiprų norėjimą, jūsų dejones, jūsų uolumą dėl manęs. Tad dar labiau apsidžiaugiau.
8Nors ir nuliūdinau jus laišku, nesigailiu, nors ir gailėjausi. Nes matau, kad tas laiškas jus nuliūdino, nors [tai buvo] tik kuriam laikui.
9Dabar džiaugiuosi ne todėl, kad buvote nuliūdinti, bet kad buvote [tokiu būdu] nuliūdinti, [jog] atgailavote, nes patyrėte dievobaimingą liūdesį, todėl iš mūsų [pusės] jokiu atveju nebuvo jums žalos.
10Mat dievobaimingas liūdesys sukelia neapgailestautiną atgailą, kurios pasekmė – išgelbėjimas, bet pasauliškas liūdesys sukelia mirtį.
11Juk žiūrėkite: kaip tik tai, kad patyrėte dievobaimingą liūdesį, kiek sukėlė jumyse smarkumo, ir [kiek] noro atsakyti už save, ir [kiek] pykčio, ir [kiek] baimės, ir [kiek] stipraus norėjimo, ir [kiek] uolumo, ir [kiek] teisingumo įvykdymo! Jūs visais atžvilgiais parodėte, [kad dabar] esate švarūs šiame reikale.
13Todėl mes buvome paguosti dėl jūsų paguodos, ir net dar labiau džiaugėmės dėl Tito džiaugsmo, nes jo dvasia buvo jūsų visų atgaivinta.