1¶ Broliai, jūs juk patys žinote, kad mūsų atvykimas pas jus paaiškėjo esąs ne lengvabūdiškas,
2bet, kaip jūs žinote, mes įsidrąsinome savo Dieve kalbėti jums Dievo evangeliją didžiame sankirtyje, netgi prieš tai nukentėję ir užgauti Filipuose.
3Nes mūsų raginimas [būna] ne iš klaidinimo, ne iš nešvarumo, ne su suktybe.
4¶ Priešingai, kaip esame Dievo ištirti ir pripažinti, kad mums būtų patikėta evangelija, lygiai taip kalbame, – ne tokiu būdu, kad žmonėms patiktume, bet Dievui, kuris ištiria ir pripažįsta mūsų širdis.
5Nes mes, kaip žinote, niekada neveikėme nei įsiteikiančia kalba, nei godumą [paslepiančia] priedanga – Dievas [yra] liudytojas, –
6ir neieškojome šlovės iš žmonių, – nei iš jūsų, nei iš kitų, – [nors] būdami Kristaus apaštalai, galėjome būti apsunkinimu.
7Bet buvome tarp jūsų švelnūs, kaip ir žindanti [motina] meilingai globoja savuosius vaikus.
8Tokiu būdu mielu noru linkdami į jus, džiaugėmės pasidalydami su jumis ne tik Dievo evangelija, bet ir savo pačių sielomis, nes tapote mums mylimais [žmonėmis].
9Nes jūs, broliai, atsimenate mūsų sunkų darbą ir skaudų triūsą: juk dirbdami naktį ir dieną, kad neapsunkintume nė vieno iš jūsų, mes kaip šaukliai jums skelbėme Dievo evangeliją.
10¶ Jūs [esate] liudytojai, Dievas taip pat, kaip šventai, teisingai ir nepriekaištingai mes elgėmės su jumis, kurie tikite.
11Kaip tiksliai žinote, [elgėmės] būtent ragindami ir guosdami ir įpareigodami kiekvieną iš jūsų atskirai, tarsi tėvas savo vaikus,
12kad vaikščiotumėte vertai Dievo, kuris pašaukė jus į savo karalystę ir šlovę.
13¶ Todėl mes taip pat be paliovos dėkojame Dievui, kad jūs, gavę iš mūsų girdėtą Dievo žodį, priėmėte [jį] ne [kaip] žmonių žodį, bet kaip tokį, koks jis iš tikro yra – Dievo žodį, kuris ir atlieka savo darbą jumyse, kurie tikite.
14Nes jūs, broliai, tapote sekėjais Judėjoje esančių Dievo bažnyčių Kristuje Jėzuje, kadangi ir jūs nuo savo tautiečių iškentėjote tuos pačius dalykus, kaip ir jos nuo žydų,
15kurie nužudė tiek Viešpatį Jėzų, tiek savo pranašus, taip pat persekiojo mus. Ir jie nepatinka Dievui, ir [yra] priešiški visiems žmonėms
16[tuo, kad] uždraudžia mums kalbėti kitataučiams, kad tie būtų išgelbėti – savo pačių nuodėmių saikui pripildyti; be to, rūstybė yra atėjusi ant jų galutinai.
17¶ O mes, broliai, [vos] valandos laiką priverstinai patyrę artimų žmonių – jūsų – netektį (fizinio buvimo [atžvilgiu], ne širdies [atžvilgiu]), juo labiau puolėme su dideliu troškimu išvysti jūsų veidus.
18Todėl nutarėme atvykti pas jus – aš Paulius, beje, ir vienąsyk ir kitą, – bet mums sutrukdė Šėtonas.
19Nes kas [yra] mūsų viltis ar džiaugsmas ar džiūgavimo vainikas? Arba, [kas kitas, jeigu] ne jūs mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus akivaizdoje, kai jis ateis?!