1¶ Jeigu kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu pasidaręs [tarsi] skambantis varis ar žvangantis tuščiapuodis.
2Ir jeigu turiu pranašystės [dovaną] ir suprantu visus slėpinius ir visą, ką įmanoma žinoti, ir jeigu turiu visą tikėjimą, kad galiu perkelti kalnus, bet neturiu meilės, esu niekas.
3Ir jeigu išdalinu visą savo turtą [vargšams] maitinti, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, tai man neduoda jokios naudos.
4Meilė ilgai pakenčia, daro tai, kas maloninga. Meilė nepavydi. Meilė nesigiria, nepasipučia,
5nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nėra lengvai erzinama, nelaiko [patirtų] blogadarybių sąskaitos,
6nesidžiaugia dėl neteisybės, bet džiaugiasi kartu su tiesa,
7visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria.
8Meilė niekada nesibaigia; bet jeigu [yra] pranašavimai, jie bus pašalinti, jeigu [yra] kalbos, jos liausis; jeigu [yra] žinojimas, jis bus pašalintas,
9nes mes žinome iš dalies ir pranašaujame iš dalies.
10Bet kai ateis tai, kas yra tobula, tada tai, kas iš dalies, bus pašalinta.
11Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas, bet kai tapau vyru, pašalinau tai, kas vaikiška.
12Nes dabar matome veidrodžiu, mįslingu vaizdu, bet tuomet [matysime] veidas į veidą; dabar pažįstu iš dalies, bet tuomet pažinsiu išsamiai kaip ir esu išsamiai pažintas.
13O dabar pasilieka tikėjimas, viltis, meilė – šie trys, bet jų didžiausia [yra] meilė.