3¶ O už antrosios uždangos – [kita] padangtė, vadinama švenčiausioji [vieta],
4kuri turėjo auksinį smilkytuvą ir iš visų šonų auksu apmuštą sandoros skrynią, kurioje [buvo] auksinis ąsotis su mana ir išsprogusi Aarono lazda ir sandoros plokštės,
5o virš jos – šlovės kerubai, apdengiantys šešėliu gailestingumo sostą; apie tuos dalykus dabar negalima kalbėti iki smulkmenų.
6O šiems daiktams esant įrengtiems, į pirmąją padangtę nuolat įeina kunigai, atlikdami tarnavimą [Dievui].
7o į antrąją [įeidavo] vien tik vyriausiasis kunigas, vieną kartą kiekvienais metais, ne be kraujo, kurį jis aukoja už save ir už tautos nežiniomis padarytas nuodėmes.
8Šventoji Dvasia [tuo] parodo tai, kad kelias į visų švenčiausiąją dar nebuvo atviras, kol tebestovėjo pirmoji padangtė,
11Bet Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gerų dalykų vyriausiasis kunigas per didesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankomis padarytą, tai yra nepriklausančią šitai kūrybai,
12nei per ožių bei jautukų kraują, bet per savo paties kraują jis įėjo vieną kartą visiems laikams į šventąją [vietą] įgijęs [už mus] amžiną išpirkimą.
13Nes jeigu jaučių bei ožių kraujas ir nešvariuosius apšlakstantys telyčios pelenai pašventina tam, kad kūnas būtų padarytas švarus,
14tai kaip daug labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo Dievui save, esantį be dėmės, nuvalys jūsų sąžinę nuo negyvų darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui?!
22Ir pagal įstatymą beveik viskas yra apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.
23Taigi buvo būtina, kad danguje esančių dalykų kopijos būtų apvalomos šiomis [priemonėmis], bet patys dangiški dalykai – geresnėmis aukomis negu šitos,
24nes Kristus įėjo ne į rankomis padarytas šventąsias vietas, [tai yra įėjo ne į] tas vietas, kurios atvaizduoja tikrąsias, bet į patį dangų, kad dabar pasirodytų Dievo akivaizdoje už mus;
25ir [įėjo] ne tam, kad jis dažnai save aukotų taip, kaip vyriausiasis kunigas kasmet įeina į šventąją vietą su kito krauju;
26kitaip jam būtų reikėję dažnai kentėti nuo pasaulio įkūrimo. Bet dabar jis vieną kartą amžių pabaigoje yra apreikštas, kad save aukodamas pašalintų nuodėmę.
27Ir kaip žmonėms yra skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas,
28taip Kristus, vieną kartą paaukotas, kad daugelio nuodėmes sau prisiimtų, antrą kartą ne dėl nuodėmės pasirodys jo ilgesingai laukiantiesiems, kad [juos] išgelbėtų.