1¶ Todėl, ėję toliau nuo pradmens to pranešimo apie Kristų, duokimės „sunešami“ į subrendimą, nedėdami dar kartą pamato, [susidedančio] iš atgailavimo nuo negyvų darbų ir iš tikėjimo Dievu,
2iš mokslo apie krikštus, ir apie rankų uždėjimą, ir apie mirusiųjų prisikėlimą ir apie amžinąjį teismą.
3Jei Dievas leis ir tai darysime.
4Nes būtų neįmanoma ⌜vėl atnaujinti atgailai⌝ tų, kurie vieną kartą visiems laikams buvo apšviesti bei paragavo dangiškos dovanos, ir pasidarė Šventosios Dvasios dalininkais,
5ir paragavo Dievo gero žodžio bei būsimojo pasaulio jėgų,
6ir [paskui] atsimetė nukryžiuodami iš naujo sau Dievo Sūnų ir [jį] išstatydami viešam gėdinimui.
7Nes žemė, kuri sugeria dažnai ant jos palyjantį lietų ir želdina augalų, naudingų tiems, dėl kurių ji ir dirbama, pasisavina palaiminimą iš Dievo,
8bet ta, kuri neša erškėčius bei usnis, [yra] atmestina ir netoli prakeikimo. Jos galas – deginimas.
9Bet mylimieji, nors net šitaip kalbame, esame apie jus įsitikinę geresnių dalykų, tai yra, tie, kurie lydi išgelbėjimą.
10Nes Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą ir triūsą meilės, kurią parodėte jo vardui, [anksčiau] tarnavę ir [dabar] tarnaudami šventiesiems.
11Tačiau norime, kad kiekvienas iš jūsų iki galo rodytų tokį pat uolumą iki visiško užtikrintumo dėl viliamo dalyko,
12kad neaptingtumėte, bet taptumėte sekėjais tų, kurie per tikėjimą ir didžią kantrybę paveldi tuos dalykus, kurie buvo pažadėti.
15Ir šitaip, labai kantriai laukęs, jis gavo, kas buvo pažadėta.
17Tokiu būdu Dievas, norėdamas pažado paveldėtojams kuo aiškiau parodyti savo nutarimo nekintamumą, pats laidavo per priesaiką
18kad per du nekintamus dalykus, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, turėtume galingą paguodą, kurie pabėgome į prieglobstį priešais mus padėtai vilčiai nutverti,
19kurią [viltį] mes turime kaip sielos inkarą, tiek patikimą, tiek tvirtą ir prasiskverbiantį į tą vidinę [vietą] už uždangos,