6¶ Taigi, kadangi kai kuriems belieka įeiti į jį, o tie, kuriems pirmiau buvo paskelbta Evangelija, neįėjo dėl atsisakymo tikėti,
7vėlgi, jis paskiria tam tikrą dieną, šiandien, po tokio ilgo laiko sakydamas per Dovydą lygiai taip, kaip anksčiau pasakyta: „Šiandien, jeigu išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“.
9Taigi šabo poilsis pasilieka Dievo tautai,
10nes tas, kuris yra įėjęs į jo poilsį, tas irgi ilsisi nuo savo darbų, kaip Dievas [ilsėjosi] nuo savųjų.
11Tad stenkimės įeiti į tą poilsį, kad kuris nors nenupultų, sekdamas tuo pačiu atsisakymo tikėti pavyzdžiu.
12Nes Dievo žodis [yra] gyvybingas, taip pat veiksmingas, taip pat aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, net prasiskverbiantis iki [šių] abiejų – sielos bei dvasios – ir [šių] abiejų – sąnarių bei kaulų smegenų – atšakos; jis taip pat įžvelgia širdies mintis bei nuostatas.
13Ir jo akyse joks kūrinys nėra nematomas, bet viskas yra nuoga ir atidengta akims to, kuriam turime duoti ataskaitą.
14Taigi, turėdami didį vyriausiąjį kunigą, perėjusį pro dangus, Jėzų, Dievo Sūnų, tvirtai laikykimės [savo] išpažinimo,
15nes mes turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris nepajėgtų atjausti mūsų negalių, bet visaip gundytą, lygiai kaip [ir mes], [tačiau] be nuodėmės.
16Todėl drąsiai ateikime prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę, [kuri teikia] pagalbą kaip tik laiku.