1¶ Todėl ir mes, tokio didelio liudytojų debesies apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę [ir] ištvermingai bėkime mums prieš akis [esančių] lenkčių,
2įbesdami akis į tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų, kuris dėl jam prieš akis [esančio] džiaugsmo ištvėrė kryžių, nieku versdamas gėdą, ir yra atsisėdęs Dievo sosto dešinėje.
3Taigi, rimtai apmąstykite tą, kuris ištvėrė tokį nuo nusidėjėlių prieš jį nukreiptą priešgyniavimą, kad nusilpdami nepalūžtumėte psichiškai.
4¶ Jūs dar neatsilaikėte iki kraujo, kaudamiesi prieš nuodėmę,
5ir visai pamiršote paraginimą, kuris byloja jums kaip sūnums: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties sudraudžiančios auklybos ir nenuilsk, [kai esi] jo baramas,
6nes ką Viešpats mylį, tą sudrausmina, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima.
7Jeigu jūs ištveriate sudrausminimą, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis, nes kurio gi sūnaus tėvas nedrausmina?
8Bet jei esate be drausminimo, kurio visi yra gavę savo dalį, tada esate pavainikiai, o ne sūnūs.
9Be to, mes gi turėjome savo kūno tėvus [kaip] drausmintojus ir [juos] pagarbiai paisydavome; argi ne daug labiau elgsimės pavaldžiai dvasių Tėvui ir gyvensime?!
10Nes jie iš tikrųjų [mus] drausmindavo nedaugeliui dienų pagal savo nuožiūrą, bet šis [tai daro] dėl [mūsų] naudos, kad būtume jo šventumo dalininkai.
11Beje, kiekvienas sudrausminimas tuo metu atrodo ne džiuginantis, bet liūdinantis, bet vėliau jis atneša taikų teisumo vaisių tiems, kurie yra juo išlavinti.
12Todėl pakelkite nuleistas rankas ir pasilpusius kelius
13ir eikite tiesiais takais savo kojomis, kad nenukryptų nuo kelio tai, kas luoša, bet verčiau sugytų.
14Vykitės ramybę su visais ir šventumą, be kurio niekas neregės Viešpaties,
15stropiai žiūrėdami, kad niekas nestokotų Dievo malonės, kad kokia nors karti šaknis, į viršų išdygdama, nesukeltų rūpesčių, ir per ją daugelis nebūtų suteršti;
16kad niekas [nebūtų] paleistuvis ar šventų dalykų niekintojas kaip Ezavas, kuris už vieną valgio kąsnį pardavė savo pirmagimystės teises.
17Juk žinote, kaip jis paskui, norėdamas paveldėti palaiminimą, buvo atmestas, nes nerado atgailos vietos, nors stropiai ieškojo [palaiminimo] su ašaromis.
25Žiūrėkite, kad neatmestumėte kalbančiojo! Nes jeigu anie neištrūko, kai atmetė tą, kuris žemėje perdavė Dievo pranešimų, tai juo labiau neištrūksime mes, nusigręžę nuo to, kuris [kalba] iš dangaus!
28Todėl, kadangi gauname nepajudinamą karalystę, tebesilaikykime malonės, kad ja tarnautume Dievui priimtinai su pagarbiu drovumu ir dievota baime,