1¶ Tikėjimas gi yra [laikyti] tikrove tuos [dalykus], kurių viliamasi, [laikyti] įrodytais neregimus įvykius.
2Juk per jį proseniai sulaukė gero liudijimo.
3Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu taip, kad tai, kas regima nėra atsiradę iš to, kas matoma.
4¶ Tikėjimu Abelis aukojo Dievui geresnę auką negu Kainas; per tą [tikėjimą] jis gavo liudijimą, kad buvo teisus, Dievui liudijant apie jo dovanas; ir per tikėjimą, būdamas miręs, jis tebekalba.
5Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad nepatirtų mirties, ir JO NERADO, NES DIEVAS JĮ PERKĖLĖ; mat prieš jo perkėlimą buvo liudijama apie jį, kad jis patikęs Dievui.
6Bet be tikėjimo neįmanoma [jam] patikti, nes tas, kuris ateina pas Dievą, privalo tikėti, kad jis yra, ir [kad] jis atsilygina tiems, kurie jo stropiai ieško.
7Tikėjimu Nojus, Dievo perspėtas apie dar nematomus dalykus, baimės skatinamas paruošė arką savo šeimynai išgelbėti; per tą [tikėjimą] jis pasmerkė pasaulį ir tapo paveldėtoju teisumo, kuris yra per tikėjimą.
8Tikėjimu Abraomas, kai buvo pašauktas, pakluso, išvykdamas į vietą, kurią vėliau gausiąs kaip veldinį, ir jis išvyko, nežinodamas kur einąs.
9Tikėjimu jis apsistojo kaip svetimšalis pažado šalyje, kaip svetimojoje, gyvendamas padangtėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendrapaveldėtojais,
10nes jis nenustodavo laukdamas miesto su pamatais, kurio meistras ir statytojas [yra] Dievas.
11Tikėjimu ir pati Sara gavo galią pastoti, ir pagimdė [vaiką], [būdama] nebe to amžiaus, nes laikė ištikimu tą, kuris buvo pažadėjęs.
12Todėl ir iš vieno [vyro], tokio apmirusio, buvo pagimdyti tie [palikuonys], gausūs kaip dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip smiltys jūros pakrantėje.
13Visi šitie mirė tikėdami, negavę pažadėtų dalykų, bet matę juos iš tolo, ir [jais] įsitikinę, ir priėmę [juos] į glėbį, ir išpažinę, kad jie žemėje yra svetimšaliai ir nevietiniai gyventojai.
14Nes tie, kurie kalba tokius dalykus, aiškiai pareiškia, jog ieško tėvynės.
15Ir iš tiesų, jeigu jie būtų turėję mintyse aną, iš kurios išėjo, jie būtų turėję progą sugrįžti [atgal].
16Bet dabar jie trokšta geresnės [tėvynės], tai yra dangiškosios; todėl Dievui negėda vadintis jų Dievu, nes jis paruošė jiems miestą.
17Tikėjimu Abraomas, kai buvo mėginamas, aukojo Izaoką. [Savo] viengimį [sūnų] aukojo būtent tas, kuris buvo priėmęs pažadus,
18kuriam buvo pasakyta: „Sėkla tau bus išvardinama per Izaoką“.
19[Jis aukojo sūnų] darydamas išvadą, kad Dievas pajėgus [jį] prikelti net iš numirusiųjų, iš kur jis pavyzdiniame įvykyje ir jį atgavo.
20Tikėjimu Izaokas palaimino Jokūbą ir Ezavą atsižvelgdamas į ateinančius dalykus.
21Tikėjimu mirštantis Jokūbas palaimino abu Juozapo sūnus, ir garbino, [atsirėmęs] į savo lazdos viršugalį.
22Tikėjimu Juozapas mirdamas užsiminė apie Izraelio vaikų išėjimą ir davė įsakymą dėl savo palaikų.
23Tikėjimu [ką tik] gimęs Mozė buvo tris mėnesius savo tėvų paslėptas, nes jie matė vaikelį esant labai gražų ir nebijojo karaliaus įsakymo.
24Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis Faraono dukters sūnumi,
25pasirinkęs verčiau kentėti priespaudą su Dievo tauta, negu laikinai gėrėtis nuodėmės malonumais,
26[ir] įvertinęs paniekinimą dėl Kristaus didesniu turtu negu brangenybes Egipte, nes jis nukreipė savo dėmesį į atlygį.
27Tikėjimu jis paliko Egiptą, nebijodamas karaliaus rūstybės, nes liko tvirtas, tarsi matydamas Neregimąjį.
28Tikėjimu jis surengė Aplenkimą, tai yra kraujo apšlakstymą, kad tas, kuris nužudė pirmagimius, nepaliestų jų.
29Tikėjimu jie perėjo Raudonąją jūrą kaip per [įprastą] sausumą; egiptiečiai, bandę tą patį [daryti], buvo paskandinti.
33kurie per tikėjimą užkariavo karalystes, įvykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus,
34užgesino ugnies galią, paspruko nuo kalavijo ašmenų, iš silpnumo buvo stiprinami, tapo galingi kovoje, privertė bėgti svetimųjų kariuomenes.
39Ir tie visi, sulaukė gero liudijimo per tikėjimą, [vis dėlto] negavo to, kas buvo pažadėta,
40nes Dievas mums buvo numatęs ką geresnio, kad jie be mūsų nebūtų padaryti tobulais.