1¶ Dievas, kuris daug kartų ir daugeliu būdų praeityje kalbėjo tėvams per pranašus,
2šiomis paskutiniosiomis dienomis prabilo į mus Sūnumi, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju, ir per kurį sukūrė pasaulius;
3kuris, būdamas [jo] šlovės spindesys bei jo esybės tikslus atvaizdas ir išlaikydamas visatą savo galingu žodžiu, pats vienas atlikęs mūsų nuodėmių nuvalymą, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse,
4būdamas tiek geresnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos yra paveldėjęs vardą.
5Nes kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau? Ir vėl: Aš būsiu jam Tėvas, o jis man bus Sūnus?
6Ir vėl, kai įveda Pirmagimį į pasaulį, jis sako: „Ir tegarbina jį visi Dievo angelai.“
8Bet Sūnui [sako]: „Tavo sostas, o Dieve, [išliks] per amžių amžius, teisumo skeptras [yra] tavo karalystės skeptras.
14Argi jie visi nėra patarnaujančios dvasios, siunčiamos patarnauti labui tų, kurie ateityje paveldės išgelbėjimą?!