1¶ Ir mačiau, kai Avinėlis atplėšė vieną iš antspaudų, ir išgirdau vieną iš keturių gyvų padarų sakant lyg griaustinio balsu: „Ateik ir žiūrėk!“
2Ir žiūrėjau, ir štai baltas žirgas! O tas, kuris sėdėjo ant jo, turėjo lanką, ir jam buvo duotas vainikas, ir jis išjojo nugalėdamas ir tam, kad nugalėtų.
3¶ Ir kai jis atplėšė antrąjį antspaudą, išgirdau antrąjį gyvą padarą sakant: „Ateik ir žiūrėk!“
4Ir išėjo kitas žirgas, ugniaspalvis! O tam, kuris sėdėjo ant jo, buvo duota atimti iš žemės taiką, – tai yra, kad žmonės vienas kitą žudytų, – ir jam buvo duotas didelis kalavijas.
5¶ Ir kai jis atplėšė trečiąjį antspaudą, išgirdau trečiąjį gyvą padarą sakant: „Ateik ir žiūrėk!“ Ir žiūrėjau, ir štai juodas žirgas! O tas, kuris sėdėjo ant jo, turėjo savo rankoje svarstykles.
6Ir išgirdau balsą keturių gyvų padarų viduryje, sakant: „Kviečių saikelis už denarą ir trys miežių saikeliai už denarą! Bet nepakenk aliejui ir vynui!“
7¶ Ir kai jis atplėšė ketvirtąjį antspaudą, išgirdau ketvirtojo gyvo padaro balsą sakant: „Ateik ir žiūrėk!“
8Ir žiūrėjau, ir štai palšas žirgas! O vardas to, kuris sėdėjo ant jo, [buvo] Mirtis, ir paskui jį sekė Pragaras. Ir jiems buvo duota teisę valdyti ketvirtadalį žemės – [teisę] žudyti kalaviju ir alkiu ir maru ir žemės žvėrimis.
9¶ Ir kai jis atplėšė penktąjį antspaudą, pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurio jie laikėsi.
10Ir jie vis šaukė skardžiu balsu, sakydami: „O Valdove, kuris šventas ir kuris teisingas bei tikras, kiek ilgai tu nesiimsi teisti ir išlieti kerštą už mūsų kraują ant gyvenančių žemėje?!“
11Ir visiems be išimties buvo duoti balti drabužiai, ir jiems buvo pasakyta, kad jie dar trumpą laiką ilsėtųsi, iki to [laiko, kai] pasieks ribą ir [skaičius] jų bendratarnių bei jų brolių, kurie bus nužudyti kaip ir jie [buvo].
12¶ Ir mačiau, kai jis atplėšė šeštąjį antspaudą, ir štai kilo didelis žemės drebėjimas, ir saulė pasidarė juoda kaip [gyvulių] plaukų ašutinis audinys, ir mėnulis pasidarė lyg kraujas,
13ir dangaus žvaigždės krito žemėn, kaip ir figmedis, smarkaus vėjo purtomas, numeta savo neprinokusias figas.
14Ir dangus atitrūko tarsi besivyniojantis ritinys, ir kiekvienas kalnas bei sala buvo išjudinti iš savo vietų.
15¶ Tada žemės karaliai, ir didžiūnai, ir turtingieji, ir karo vadai, ir galingieji, ir kiekvienas vergas, ir kiekvienas laisvasis pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų.
16ir vis *tarė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės,
17nes atėjo didi jo rūstybės diena, ir kas gali išstovėti?!“